Kalveliai – Leoniškių piliakalnis – Kuosinės upelis – Kalveliai (13km)
Perėjome Kalvelius, klausėmės paukščių balsų, užkopėme į Leoniškių piliakalnį, grožėjomės Kuosinės upelio tėkme, vaikštinėjome keliais, kirtimais ir takeliais miške.
Maršrutą pradėjome nuo Kalvelių bažnyčios, čia matosi tolumoje geležinkelis, šalia renovuota seniūnija, idealus mokyklos stadionas, o šaligatviu vaikštinėja vištos. 
Patraukėme žemyn link pagrindinio kelio į Baltarusiją. Juo eiti buvo baisoka.. Jokio šaligatvio, tik smėlėta šalikelė, automobiliai lekia taip, tarsi būtų ne miesto teritorija.. Kad nepsirodytų per lengva, pučia stiprus priešpriešinis vėjas ir žandus skaudžiai pliekia krušos kruopelės.. Ohoho.. Net suabejojau ar mes savam prote, ir ar tikrai čia toks “poilsinis“ savaitgalio pasivaikščiojimas. Prie kiekvieno nusukimo vis klausdavom, ar dar nereikia pasukti.. Bet vis dar ne tas ir ne tas posūkis. Apžiūrėjome tikinčiųjų išpuoselėtą pakelės vietą, papuoštą Lenkijos vėliavos spalvų gėlėmis. Galiausiai priėjome Kalvelių miestelio pabaigą, bet iki tinkamo posūkio dar teko paeiti keliasdešimt metrų. 
Užtat pasukus atrodo viskas pasikeitė kardinaliai. Išlindo saulė, keliukas jaukus, virš galvų skraido vieversiai. Tik eik ir džiaukis. Iš kelio trumpam išstumti buvome mažučio automobiliuko su dviem rimtais vyrais, apsirengusiais maskuojančiais drabužiais. Nuo jų stoto automobilis atrodė prasiplėtęs į šonus, o dugnas kabino net menkiausius kelio pakilimus. Bet nepaisant to jie su šypsena mums pamojavo ir toliau sėkmingai nubildėjo savo keliais. 
Žingsniavome negreit, vyresnėlė gaudė kiekvieną garsesnę paukščio giesmelę ir stodavo aiškintis, kas gi per paukštis čia čiulba. Telefono aplikacijos pagalba išsiaiškino, kad girdėjome vieversį, sniegeną, karietaitę, zylę, vištvanagį, nendrinukę ir dar kitų, sunkiau iššifruojamų. Kelias nuolat keisdavosi tai labai geras ir be užvartų, tai prastesnis visas privirtęs. 
Galiausiai teko rinktis vieną iš menamų keliukų iki piliakalnio. Jokio padoraus tako nelabai radome. Priėjome piliakalnį, sako reikia sukti bei lipti, pasitikrinome gal 5 kartus ar tikrai čia… Tiesiog bekele lipome kažkur aukštyn.. Vienintelė galimybė nuspręsti, kad būtent čia piliakalnis, tai charakteringa forma ir GPS rodantis, jog esame ant piliakalnio. Daugiau jokio patvirtinančio ženklelio neradome.. 
Prieš leidžiatis žemyn, apžiūrėjome visus šlaitus, gal yra kur rimtesnis takas ar net keliukas.. Kažkokią vos įžiūrimą brydę lyg ir radome, ja būtumėm ir nusileidę, jei ne užvartos, kurios vėl mus nustūmė į bekelę.
Grįžome į išvažinėtą kelią ir pasukome link Leoniškių kaimelio. Čia stabtelėjome ant Kuosinės upelio tiltuko. Visi prisiminėme, kad čia jau vaikščiojome, kai lankėme Didžiosios Kuosinės piliakalnį. Upeliukas dar vis patvinęs ir medžiai tebestovi tėkmės viduryje. Tik paukščių ir žalumos daugiau.
Nuo Leoniškių sukome atgal link Kalvelių. Kelių pasirinkimas didelis, bet norėdami kuo mažiau važinėjamo, gavome užvirtusį ir išnykstantį. Tad vėl teko brautis per eglyną ir svarstyti – galbūt vertėjo nemesti kelio dėl takelio.. Bet po tokių pasvarstymų, priėję posūkį, vis tiek rinkomės vos įžiūrimą kelią, virstantį takeliu. 
Tiesa, gailėtis nebeteko, nes takelis neišnyko iki pat Norvaišų kaimo. Užvartų nevažinėjamame kelyje radome labai daug, pro kai kurias net sunku prasibrauti. 
Norvaišų kaimą apėjome pakraščiu, lodydami šunis. Pagrindiniame kaimo kelyje radome spalvinį pavasario grožį – kirtimas nuklotas baltai, geltonai, mėlyna paklote. Žydi kartu ir geltonosios, ir baltosios plukės, ir žibutės.
Už Norvaišų vėl nėrėme į mišką ir nesunkiai pasiekėme Kalvelius.
Maršrutas:
https://www.wikiloc.com/hiking-trails/prie-leoniskiu-piliakalnio-71508519
Apie Leoniškių piliakalnį:
Leoniškių piliakalnis
Parašykite komentarą