Nariūnai – Asavo stovyklavietė (21km)
Diena, kai aplankėme Salaką, žvelgėme nuo Salako piliakalnio, įžengėme į Gražutės regioninį parką, trepsėjome briedžių takais.
Kelią smagiai pradėjome matydami Nariūnų kapinaičių koplyčią. Sparčiai judėjome klampiu keleliu gėrėdamiesi snaigėmis, krintančiomis iš dangaus. 
Tik staiga pasižiūrime, kad turėjome pasukti kairėn. Pasišpilkuodami grįžtame iki reikiamo posūkio. Toliau vėl sėkmingai žingsniuojame. 
Po truputį kyla pūga, girdisi lūžtantis medis, tolumoje nuskuodžia stirna. Kažkokiu būdu pametame kelią. Atrodo jau tokie patyrę mes, jau ne pirmą dieną žygiuojame ir še tau.. Pirmi kilometrai, o jau antrą kartą paklystame.. 
Kantriai braunamės per krūmus ir grįžtame į kelią. Sunku suprasti, kaip jį pametėme ir atsidūrėme pievoje.. Gal kokia pūgos laumė mus suklaidino? Juk toks snygis balandžio pabaigoje irgi retenybė. Kelias po truputį gerėja, vietomis padirbėta miškovežių. Bet žemėlapyje matomas gatvės pavadinimas žmogaus pavarde niekaip nedera su šiuo prastu keleliu.
Pasiekiame rimtą žvyrkelį ir juo prieiname Salaką. Prieš pat miestelį stūkso Salako piliakalnis. Charakteringa kalvos išvaizda neleidžia suabejoti, kad užlipame ant piliakalnio. 
Užkandame ir pasukame traktorių vėžėmis link kažin kokio lentpjūvės pastato. Vėžės pasibaigia, o mes žiūrime į kelią žemėlapyje, kurio realybėje nėra. Na, šį kartą bėda nedidelė ir nesunkiai pasiekiame stambesnį kelią žygiuodami per ganyklas. Vilniaus gatve įžengiame į Salako miestelį. 
Pirmiausia apžiūrime miestelio totorių ir senąsias kapines, tada prieiname centrinę aikštę su lankytojų centru ir muziejumi. Po stogeliu, saugodamiesi nuo krušos, saugiai ir atidžiai perskaitome Gražutės regioninio parko stendus. 
Iš centro pasukame link bažnyčios. Einant gatve jos dydis toks, kad atrodome kaip nykštukai.. Net vienas laiptelis atrodo už mus aukštesnis. 
O štai ir miestelio pabaiga. Skubame išsukti iš pagrindinio kelio į nuošalesnį. Aplankome miestelio žydų kapines. Galiausiai sustojame kitoje kryžkelėje ir pasitariame, kurį kelią rinktis. 
Jei eitumėm dešinėn, pamatytumėm Salako pušį, galbūt būtų tiesiau, bet labai išvažinėtas kelias ir automobilių neišvengtumėm. Jei suktumėm kairėn, eitumėm “Briedžių takais“ ir per pelkę, daug jaukiau, bet nežinia ar liktų sausos kojos pavasarį. Ir taip svarstėme, ir anaip, kol galiausiai patraukėme “Briedžių takais“. 
Labai jaukus miško keliukas, kuriuo mus lydėjo sniegena. Ji nuskrisdavo tai į vieną kelio pusę, tai į kitą ir vis pirmyn.. Pelkę, nors ir pavasaris, pavyko pereiti beveik sausai. Tik tėtis, sunkiausias iš mūsų, labiausiai įsmigo į samanas ir šiek tiek sušlapo kojas.
Pelkės palikti taip greitai nesinorėjo, tad už jos prisėdome užkąsti. Dar truputį paėję briedžių takais, grįžome į paežerės kelią. 
Kaip tik netrukus gavome pamatyti puikiai sutvarkytas sodybas ant ežero kranto, ir eiti keliu pačia Luodžio paežere. Dar paėjėję radome ant kelio užverstą akmenį, kad nebūtų važinėjama. Tikimės, kad keliaus pakankamas pėsčiųjų bei dviratininkų kiekis ir keliukas išliks. 
Netrukus radome naujutėlaitį tiltą per Šventosios upę. Tiltas sumaniai pastatytas su pakilimu praplaukti laiveliams – gražu ir patogu. Už tiltelio sukome palei Luodykščio ežerą kairėn. 
Jaukiu mišku, tiesiu keliu, jausdami Šventosios slėnį kairėje pusėje ilgai žingsniavome pirmyn. Tiek ilgai, kad mažylė jau nebeišsikentė ir ketino stoti bet kur, kad tik pailsėtų ir pavalgytų. 
Kol ieškojome patogaus virtuolio prisėsti, pasiekėme pagrindinį kelią, o šalia jo ir suoliukus su staleliu. Bet prisėsti neteko, sutarėme, kad liko visai nedaug ir valgysime automobilyje. Sekdami medinėmis rodyklėmis greitai pasiekėme Asavo ežero stovyklavietę, pasigrožėjome vaizdais ir išvykome iki kito karto..
Maršrutas:
https://www.wikiloc.com/hiking-trails/nariunai-drobiskes-71384514
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą