Lavoriškės – Slabada – Uosininkų piliakalnis – Lavoriškės (10km)
Pražingsniavome Lavoriškes, aplankėme Lavoriškių ir Uosininkų piliakalnius, susidūrėme su gyvate, keturračiu, ropštėmės per užvartas ir pramankštinome šuniukų balsus.
Maršrutą pradėjome nuo Lavoriškių bažnyčios, aplink ją vaikštinėjo du pasitikėjimo nekeliantys vyriškiai. Grįžtant vienas jų miegojo ant saulutės šalikelėje. Vietinių gyventojų akys vis krypo į mus, kas gi čia tokie ir ką jie veikia. Šunys tuo tarpu grėsmingai bandė mus atbaidyti nuo savo tvorų. Priėjome tiltą per Vilnią, upė sau raminančiai tekėjo tolyn.
Keliukų pakraščiais, išbaidydami rupūžes ir varles pasiekėme Lavoriškių pabaigą. Plačiu žvyrkeliu atžingsniavome į Slabados kaimą. Čia palei Vilnią įrengtas poilsio takelis. Ar toli jis veda šį kartą nesužinojome. Paskaitėme stendus, akį rėžė lietuviškas tekstas, ryškiai verstinis ir su klaidomis. Pažvelgėme dar kartelį į Vilnią, apžiūrėjome pavėsines ir patraukėme tolyn.
Kai tik galėjome pasistengėme pasukti pievų keliuku. Juo eidami atsidūrėme į pagrindinį asfaltuotą kelią. Kad netektų keliasdešimt metrų eiti švilpiant automobiliams, pasinaudojome tiesiama požemine elektros linija. Griovys jau iškastas, tai mes ir ėjome pagrioviu, kartais susmegdami gilyn į smėlį.
Netrukus atsidūrėme miško keliuke. Jis visas užvirtęs virtuoliais. Radome tvenkinuką su ledu. Kadangi diena buvo tokia šilta, kad ėjome trumpomis rankovėmis, nepraleidome progos užlipti ant ledo ir nusifotografuoti.
Smagiai žingsniavome pirmyn tik staiga prieky kažkas sušmėžavo. Gyvatė! Iš netikėtumo net šūktelėjau.. Ji mane išgirdusi irgi sustojo, pakėlė galvą ir laukia.. Susirinkom visi, įsispoksojome stovėdami pagarbiu atstumu.. Nei ji, nei mes nesitraukiame.. Hmmm.. Ką daryti? Teks apeiti.. Bet dabar visi taip žiūrime įtempę akis po kojomis, kad net akis paskausta.. 
Aplenkiame angį geru lankstu, o mergaitės vis klausinėja: jei nebūtumėm Slabados kaime matę stendo, ar tikrai būtumėm pažinę.. Būtumėm, būtumėm..
Lėtai žengdami priėjome Uosininkų piliakalnį. Šioks toks takiukas yra, bet patvirtinančių ženklų nematyti. Užlipame į menką kalvelę ir įsitikiname, kad tai tikrai piliakalnis. Jis visas iškasinėtas, o viršuje ant medžio kabo milžiniškas rožinis balionas su skaičiumi. Matyt kažkas šventė..
Nuo piliakalnio toliau tęsėme smarkiai provėžuotu, pilnu balų, žolės ir virtuolių keliu. Priėjome medžiotojų bokštelį, o netrukus ir gerą kelią.
Juo eidami vos spėjome iššokti iš kelio, kai pro mus prašvilpė visas purvais apsidrabstęs keturratis. Galvojome ramiai eisime toliau, bet apsukęs ratą keturratis kur buvęs, kur nebuvęs ir vėl čia. 
Net lengviau atsidusome pasukę į mažiau važinėjamą keliuką Slabados kaimo pakraščiu. Slabados kaimo pakrašyje kažką statys, nuvalytas nemenkas plotas nuo medžių, žolių, išlyginta ir melioruota žemė. Iš miškelio išėjome jau tik prie pat Lavoriškių.
Grįžome tuo pačiu keliu iki Lavoriškių piliakalnio. Nedaug iš jo belikę, pilna šiukšlių. Nelengvas piliakalnio gyvenimas vidury miestelio prie bažnyčios.. Nuo piliakalnio perėjome šventoriumi, apžiūrėjome bažnyčią ir išvykome namo.
Maršrutas:
https://www.wikiloc.com/hiking-trails/lavoriskes-70341893
Piliakalniai:
Lavoriškių piliakalnis
Uosininkų piliakalnis
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą