Pėsčiomis per Lietuvą 12

16 birželio, 2020 autorius Mama

Mardasavas – Mančiagirė (17km).

Gražioji tiltų ir klystkelių diena.

Pradėjome nuo vakarinės pusės Mardasavo. Pagal mūsų turėtą maršrutą Mardasave, kažkur, 200m nuo kryžiaus, turėtų būti bunkeriai.

Tiesa, kryžių ne vienas, o ir į kurią pusę eiti tuos 200m neaišku. Tad šį malonumą pasilikome kitam kartui. Dabar gi žingsniavome link Merkio svarstydami, koks tiltas mūsų laukia. Ar tiltas iš viso yra?

Metę kelią nubidzenome per pievą.. Pabaigoje pievos radome ženklą – privati valda.. O varge.. Kuo greičiau grįžome į kelią. Atėjome prie Merkio. Pirmas įspūdis tilto.. švelniai tariant baisokas..

Laikantys kuoleliai pasvirę, lentų trūksta, lynai išsiklaipę, pakankamai staigiai leidžiasi žemyn.. Nusiėmėme vieną kuprinės dirželį, dėl viso pikto prisitvirtinome kaip “saugą“ mažylei.. Ir paleidome pirmuosius drąsuolius – tėtį su mažyle. Kai jie perėjo sėkmingai, lengviau atsipūtėm.

Vyresnėlei irgi pasirodė saugiau eiti su tėčiu, tai tėtis turėjo sukarti visą kelią per tiltą atgal. Likau paskutinė. Man belaukiant, atvažiavo automobilis. Pasirodo, jis atvežė prekių, kurias turi ateiti pasiimti per tiltą moteriškė. Ji čia vaikšto po 3 kartus per dieną.. Oho.. Net išpūtę akis stebėjome, kaip vikriai ji, nusispyrusi kaliošus, tiesiog su kojinėmis, judėjo tiltu. Pabaigoje net nesilaikydama..

Kol jie tvarkėsi piniginius reikalus, turėjau laiko pereiti tiltą. Jau buvo gerokai drąsiau, nes panašu, kad tiltas naudojamas kasdien. Eiti tiltu nebuvo lengva, reikėjo kruopščiai statyti kojas, bet jau nebebuvo taip baisu. Stengiausi judėti sparčiau, kad nesudaryčiau spūsties ant tilto. Kitoje pusėje luktelėjome, kol moteriškė su sunkia kuprine grįžo atgal. Pasirodo dabar eiti tiltu vieni juokai, va kai būna šerkšnas ar pašalę.. Plaukti ji irgi nemoka.. Nieko sau.. Palydėjome akimis, dar vis netekę žado..

Na bet metas judėti. Patraukėme išmintu takeliu, iš kurio nesėkmingai išsukome, ieškodami kelio. Pasirodo kelias už sodybų, neprieisime. Gerai, kad pavasarį žolė dar nesužėlusi ir galima žingsniuoti, kur panorėjus. Galiausiai atradome takiuką iki kelio.

Perėjome per Mardasavą sudrumstę šunų ramybę. Pora šunų atbėgo mūsų už tai vyti lauk ir bartis. Gerai, kad šeimininkai suskubo apraminti, nežinia kaip būtų mums pasibaigę.. Už kaimo žingsniavome smėlėtu miško keliuku. Ilgai netrukus atsidūrėme Merkio ir Ūlos santakoje.

Koks vandens skaidrumas, koks dugno smėliukas.. Šviečiant saulei atrodo taip norisi maudytis, bet vyresnėlei užteko įkišti pirštelį, mažylei delniuką.. Vanduo šaltas, net gelia.

Susiviliojome takiuku, vedančiu Ūlos pakrante. Takiukas vis siaurėjo ir prastėjo. Netrukus ėjome vos įžiūrima vagele. Radome storo, nepramušamo ledo ten, kur saulė turbūt niekada neužklysta.

Stirnų takeliu, su kanopų įspaudais, užkopėme ant šlaito. Netrukus turėtumėm prieiti kelią. O štai ir jis. Sukame kairėn. Ėjome, ėjome, kol kelias staiga baigėsi. Šiandien turbūt taip ir bus. Vėl paėjome galiuką bekele. Įsukome į vos įžiūrimą dvivėžį. Jis mus pravedė stačiais šlaitais žemyn-aukštyn. Pasportavę sukome dešinėn į lygų ir gerą miško kelią. O iš jo vėl kairėn į paprastesnį. Taip ir sukiojomės, kol galiausiai takelis prastėjo, prastėjo ir ėjome tik siauru takučiu.

Dešinėje pasirodė pagrindinis kelias, bet į jį sukti nesinorėjo. Jis labai smėlėtas ir juo važiuoja automobiliai. Pasirinkome dar kartą eiti vos įžiūrimu takučiu, stataus šlaito atbraila.

Pasisekė – takelis ne tik nesibaigė, bet ir nusileidome į nedidukę stovyklavietę. Iš jos, paupiu, atėjome į pagrindinę, milžinišką stovyklavietę prie Trakiškių.

Stovyklavietė prie pat Ūlos upės, kitoje pusėje gražus skardis, erdvės pilna, visi lauko baldai atnaujinti. Stovyklavietė tuščia, puikiai pailsėjome ir leidomės tolyn į kelią. Pasigrožėjome Trakiškių ir Žiūrų kaimais. Įveikėme 2 juose esančius tiltus per Ūlą.

Antrasis naujas naujutėlaitis, skirtas pėstiesiems ir dviratininkams. Iš Žiūrų pasukome į Bižų kaimą. Atokiu atstumu prasilenkėme su Žiūrų gyventoju. Miške rodyklės mums neleido suabejoti, kuriuo keliu į Bižų kaimą eiti. Bižų kaimo pradžioje mūsų dėmesį patraukė kapinaitės.

Per kaimą perėjome ramiai. Netikėtumas laukė pabaigoje. Mūsų kelias baigėsi sodybos viduryje.. Nei šis, nei tas. Gerai, kad šiuo metu galėjome nepastebėti pereiti teritoriją ir mažutėlaičiu liepteliu įveikti upelį. Kitoje upelio pusėje jau buvome ištrūkę iš sodybos teritorijos.

Čia pat radome partizanų žūties vietą, pažymėtą kryžiumi su žvakele ir vainiku. Užkopėme į šlaitą ir žingsniavome tolyn miško keliuku. Kelias daugiausia smėlėtas, su giliomis provėžomis ir miškovežių žymėmis.

Saulutė jau vakarop ir staiga girdime šūvius.. Suklūstame, tikriausiai kažkur girioje medžioja. Paspartiname savo pavargusius žingsnius ir pasižadame kitą kartą turėti liemenes su atšvaitais.

Gyvi priėję Mančiagirės kaimą atsipučiame. Kaime atrodo jaučiasi karantinas. Mes labai greitai prasmunkame kaimo pakraščiu ir vėl atsiduriame miške. Čia šūvių jau nebesigirdi.

Keliukas gražus, eiti smagu, tik jau labai vakarėja. Priartėjome prie Ūlos upės – nuo aukšto šlaito atsiveria nuostabus vaizdas.

Prieš pat Ūlos akį, mums kelią pastoja šlagbaumas. Bet pėstiesiems tai jokia bėda. Apeiname ir atsiduriame prie Ūlos akies.

Stende parašyta, kad geresnės sveikatos ieškantys turėtų ateiti iš karto po saulės laidos. Mes pačiu laiku – saulė ką tik nusileido. Pasigrožėję, pereiname pėsčiųjų tiltu per Ūlą, užkopiame į skardį ir šios dienos pasivaikščiojimą baigiame.