Dubininkas – Mardasavas (16km).
Ši diena ir ilga, ir pakankamai įvairi. Palikę Skroblaus krantus, aplankėme Puvočius, persikėlėme per Merkį, užsukome į partizano Vanago vadavietę, ilsėjomės prie Glyno ežero.
Kelią pradėjome nuo Dubininko kaimo.
Įsibėgėjus karantinui, jame buvo daug gyvybės. Į mus dėmesio žmonės nekreipė, tik šunys. Netrukome išeiti iš kaimo. Perėję tilteliu per Skroblų, kopdami į statų šlaitą negalėjome atsigrožėti kaimeliu. Tikras svajonių kaimas – nedidelis, vidury šilo, prie upelio.
Užkopus kelias išsilygino. Turėjo būti žymėjimai, nes ėjome dviračių maršrutu, bet jų daug nematėme ir labiau sekėme savo nubrėžtu maršrutu. Ėjome miško pakraščiu palei dirbamus laukus, vėliau tiesiog mišku, kol priėjome Puvočius.
Puvočiuose mus, saugiu atstumu, pakalbino gyventoja. Čia gyvenimas teka ramiai.
Prieiname Puvočių apžvalgos bokštą. Apžvalgos platforma įrengta mobilaus ryšio tiekėjo bokšte. Mus pamatę, žmonės sėdo į automobilius ir išvažiavo. Žinia apie karantiną ir virusą tikrai čia atėjusi.
Džiaugiamės galėdami vieni lipti į viršų. Juk aukščiausią Lietuvoje bokštą ką tik uždarė. Stengiamės neliesti turėklų, kad nepaliktumėm nė ženklo ir patys nieko nepasiimtumėm. Deja, stiprus gūsingas vėjas mus greitai priverčia tvirtai įsikibti abiem rankomis. Užlipame.
Virš medžių viršūnių atsiveria vaizdas. Kiek pabuvę siūbuojančiame bokšte, drebančiomis širdimis, o kai kurie ir drebančiomis kojomis leidžiamės žemyn. O kaip gera atsipūsti ant žemės! Jaučiamės tikri žemės mėgėjai..
Toliau žingsniuojame link kabančio tilto per Merkį. Liūdna, bet pamiršome užsukti į čia pat esančią Merkio ir Grūdos santaką. Merkys pavasario pradžioje atrodo labai sraunus ir stiprus. Tvirtu, bet linguojančiu tiltu pereiname upę.
Toliau sekame oranžiniais žymėjimais. Šį kartą jų nepritrūksta ir per mišką, jaukiu keliuku atsiduriame prie A.Ramanausko-Vanago vadavietės.
Ji tarnavo porą metų, kol saugumo sumetimais buvo sunaikinta. Dabar atkurta ir labai gerai sutvarkyta. Vadavietė sodyboje, joje mes buvome vieni ir jautėmės nedrąsiai.
Suskubome vėl grįžti į mišką. Jaukus keliukas vedė per pušynus ir beržynėlius, atrodo taip žingsniuotum ir žingsniuotum.
Kiek susipainioję prie didesnio žvyrkelio, keliasdešimt metrų paeiname bekele. Žvyrkelis mums pėstiesiems nelabai viliojantis pasirinkimas. Tad, pamatę kaži kokius žalius žymėjimus gilyn į mišką, nusukome. Sekėme toliau šiais žymėjimais, stengdamiesi nepamesti mūsų braižyto maršruto krypties. Kada nors norėtųsi pasivaikščioti šiais takais, ir sužinoti, kokie čia maršrutai.
Priėję miško keliuką, ryžomės palikti žymėjimus, nes nežinia, kur jie veda. Ir.. beeidami tuo miško keliuku radome ženklą “Privati valda“. Kodėl čia? Nei namo, nei statinio, visai nieko aplink nėra.. Einame tolyn, išeiname į kitą keliuką, o čia dar kitokie baltai žali žymėjimai. Na gerai, dabar seksime jais.
Kažkur netoliese turėtų būti vadavietė, bet anei jokių rodyklių nematėme. Tikriausiai blogai žiūrėjome. O ir saulė jau žemai, vakarop. Reikia skubėti, ieškoti ir dairytis, deja, nelabai yra kada..
Žingsniuojame tolyn ir štai Glyno ežeras. Apšviestas saulės, su patogia pavėsine poilsiui ir užkandžiams. Atrodo taip sėdėtum ir grožėtumeisi be galo be krašto.. Pakylame žingsniuoti toliau. Einame keliuku beveik ežero pakrante. Smagu vasarą būtų čia stovyklauti, tik privažiuoti automobiliu, bent jau mūsų, nelabai įmanoma.
Sekėme savo pasiilgtais oranžiniais žymėjimais, jie šį kartą vėl labai aiškiai mus vedė. Nereikėjo spoksoti į telefoną. O štai ir pagrindinis kelias. Atėjome į Mardasavą. Dar viena nuostabi diena, žingsniuojant per gražią Lietuvą.
Informacija:
https://www.wikiloc.com/hiking-trails/dubininkas-mardasavas-48022838
http://gamta.cepkeliai-dzukija.lt/files/796/9_3.pdf
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą