Pėsčiomis per Lietuvą 34

24 sausio, 2021 autorius Mama

Lakaja – Stirnelė (10km).

Diena Labanoro regioniniame parke, nusagstyta gražiais ežerais, poilsiavietėmis, miškais, holokausto aukų kapavietėmis.

Lakajos kaimelį palikome pažymėtu keliu. Balta-mėlyna-balta dryžiai šmėžuos visą šią dieną, tik nebūtinai tada, kai mums jų prireiks.

Įsukome į mišką ir tuoj pat įsivėlėme į bekelę. Internete radome pasenusį maršrutą. Tenka eiti pagal matomus senus kuoliukus tiesiog per mišką. Gerai, kad atkarpa neilga ir netrukus vėl atsiduriame ant žymėto kelio.

Daugiau dviračio nebeišradinėjame, sekame ženklais. Prieiname pirmąjį holokausto aukų kapavietės žymėjimą. Visos kapavietės atokiau nuo tako. Netrukus už jų Mekšrinio ežeras ir nuoroda į dar vieną holokausto aukų kapą.

Prieiname seną nedidelį pastatą įkastą žemėn. Šalia vieta stendui, šiuo metu tuščia. Vaikštome aplink smalsaudami ir bandydami pažvelgti į vidų. Netrukus su karučiu pasirodo žmogus. Įsidrąsinę klausiame, galbūt jis žino, kas čia per pastatas. Taip sako, mano rūsys ir būtų gerai, kad nuliptumėte nuo stogo. Uoj.. susigėstame.. mes labai atsiprašome.. Tiesiog matėme stendą ir pagalvojome.. gal čia kažkas.. Taip, guodžiasi žmogus, atvažiuoja parko darbuotojai, stato stendus su manimi nederina.. Ir pradeda pasakoti nedideles istorijos nuotrupas apie buvusį dvarą, dabar sulygintą su žeme ir prosenelį. Klausome net išsižioję.. Gera išgirsti gyvą istoriją.. Padėkoję atsisveikiname.. Ir galiausiai prieiname stendą, kur aprašyta trumpa Rašos dvaro istorija bei Šaukščiuko ežero legenda.

Nuo čia sukame rink Rašios ežero. Prie jo sena sovietinė poilsiavetė, dabar jau tvarkoma ir pavieniai nameliai apgyvendinti. Žingsniuojame takučiu ežero pakrante. Takelis, deja, nusuka ir mums tenka bekele per mišką grįžti į kelią. O briedmusių čia kokia gausybė! Rudenį pats jų metas. Bijome net stabtelėti, jos iš karto apspinta dešimtimis..

Gražiai nuo kalvos atrodo Pastovėlio sodybos. Dar viena nuoroda į holokausto kapus ir atsiduriame prie Baltųjų Lakajų ežero. Sustojame atnaujintoje stovyklavietėje, užkandame, pailsime. Staiga sulaukiame skambučio iš policijos. Ar jūsų automobilis toks ir toks.. Taip.. Ar jam viskas gerai? Hmm.. mes nežinome, o kas jam nutiko? Kas nors įvažiavo? Sulankstė? Sudaužė? Nuriedėjo? Ne vietoje pastatyta? Mes vaikštome ir esame nutolę.. Pasirodo, buvo gautas skundas, kad automobilis jau dvi dienas stovi paliktas Lakajos kaime.. Gal vogtas, o gal kokių nedorų žmonių.. Mes kažkam užkliuvome.. Kažkas net pamelavo.. Juk kasdien automobilį paliekame vos kelioms valandoms, nestovi per naktį, anei ryte, anei vakare.. Patikiname, kad mes vakar buvome atvažiavę pasivaikščioti, ir šiandien vėl atvažiavome.. Policininkas nusijuokęs iš situacijos palinki mums gero kelio ir atsisveikina.

O mes pakylame eiti, ir dar vis negalime atsitokėti – aptarinėjame keistą skambutį. Jau 34 kartą žingsniuojame per Lietuvą, bet dar paskųsti nebuvome.. Gal augantis koronaviruso atvejų skaičius sukėlė nepasitenkinimą, kad svetimi žmonės čia važiuoja? Priežasties nesužinosime..

Išsukame iš kelio žvilgtelėti į Tramio II ežerą, apžiūrime Stirnių pilkapius ir sparčiai nužingsniuojame į maršruto pabaigą. Kad kuo skubiau pasiimtumėm savo automobilį. Gerai, kad Lakajos kaimą jau praėjome ir į jį nebegrįšime..