Hupassaare – Kurgja (22km).
Ilgiausia kelionės diena Estijoje, su sudėtingu Sakala keliu ir muziejumi pabaigoje.
Žvyrkeliu
Palikome Hupassaare karštą ir saulėtą rytą. Mūsų vėl laukė ilgi žvyro keliai. Bent jau taip manėme. Ir iš tikrųjų, pradžioje važiavome toli besitęsiančiais vieškeliais. Tik šiandien gal jie kiek daugiau vingiavo. Rodyklės ir raudoni dryžiai baltuose rėmuose ant medžių ties posūkiais neleido mums suabejoti kelio teisingumu. Nereikėjo stabčioti.
Pirmasis tikslas – nuvažiuoti iki Luite stovyklavietės už 11km.
Žvyrkeliai buvo visai nieko, už posūkio keisdavosi, tai kiek pablogėdavo, tai kiek pagerėdavo. Taip ir užliūliavo mus tas kelias.
Staiga keistas posūkis.. Kol prisišaukiau šeimyną, jau nuvažiavusią tolyn.. Sugrįžę pasižiūrėjo į mane nustebusiu žvilgsniu.. Negi aš siūlau važiuoti į šias žoles, kur kelio beveik nematyti, kai prieš akis toli toli driekiasi normalus žvyrkelis. Na bet juk rodyklės rodo! Net išsitraukiau telefoną, kaip pagalbininką įkalbant. Blogiausiu atveju atkarpa neturi būti ilga, dviračius pasivesime..
Na gerai jau gerai.. važiuosime.. Vienas geras dalykas bent jau čia buvo pavėsis ir šiokia tokia vėsuma. Kelias vis tik buvo pravažiuojamas ir vestis dviračių neteko. Tiesa, važiuoti labai lengva nebuvo. Privažiavome sodybą, nuo kurios kelias iš karto pasitaisė.
O vėliau tapo labai gerai išvažinėtu. Pakeliui prieš didelį kalną, pūpsojo milžiniškas akmuo. O už kalno netrukus ir pagrindinis asfaltuotas kelias.
Didžiukė labai nudžiugo ir net su vėjeliu nulėkė asfaltu.
Sakala kelias
Pirmajame ryškesniame posūkyje išsukome kairėn vėl į mišką. Ir iš karto radome stalą su suoleliais. Automobilį sutarėme atsivežti čia. Kol laukėme prisiuogavome pilnus pilvus mėlynių, pririnkome ir tėčiui. Mūsų automobilį išgirdome važiuojant labai garsiai, gerokai garsiau nei turėtume.. Siaubingas džergždžiantis garsas lydėjo kiekvieną posūkį.. Hmm.. Na va, kelionės ramybė baigėsi.. Turėsime dabar galimybę jaudintis dėl automobilio būklės.
Atsipūtę išsiruošėme į kelią. Turėjome važiuoti 12km Sakala keliu, kuris skirtas pėstiesiems ir dviratininkams. Dar namuose įsivaizdavau milžinišką ženklą draudžiantį važiuoti automobiliams, kad išsaugotų miško kelią dviračiams. Bet jokio panašaus ženklo matyti nebuvo. Kodėl gi tada internete skaičiau, kad jis ne automobiliams?
Už gero kilometro privažiavome Luite stovyklavietę. Ji puikiausiai pasiekiama automobiliu. Luite atrodo kaip smėlio paplūdimys pajūryje, tik vietoje jūros miškas. Ir kelias smarkiai smėlėtas, bet kol kas labai skųstis negalėjome. Lietuvoje smėlio buvome matę daug daugiau.
Pravažiavome vienišą uogautoją, panašią į renkančią pramoniniu būdu. Ji sėdėjo prie automobilio ir perrinkinėjo mėlynes didžiuliame plastmasiniame padėkle.
Už jos kelias pradėjo prastėti. Ir netrukus tapo apaugęs žolėmis, be galo duobėtas, su supuvusių rastų tiltuku. Tai vis tik ne ženklas neleidžia važiuoti, o tiesiog kelias nebetinkamas!
Dardėjome, lingavome, šokčiojome keliuku pirmyn, kol vėl išvažiavome į platų vieškelį. Jo pradžioje dar viena poilsio aikštukė su stalu ir suoleliais. Sužibo viltis, kad gal dėl šios atkarpos kelias nepravažiuojamas.
Riedame toliau, kol randame posūkį į miško tankmę.. Pala pala.. čia mums? Tikrai mums? Čia dviratininkų takas? Tikrai šis kiek pramintas takelis kaip siūlas skirtas mums dviratininkams? Žvyrkelis taip viliojo ir kvietė toliau.. Bet ką darysi.. Maršrutas yra maršrutas.
Nėrėme gilyn į gūdžią girią.. Gerai, kad nuolatiniai kuoleliai vis pranešdavo, kiek kilometrų nuvažiavome. Viso jų dvylika, jau kelis buvome įveikę.. Blogiausiu atveju nueisime pėsčiomis.
Ši kelio atšaka pati sunkiausia, nuolatinės duobės, vis pedalais kliūdavome už aukštesnių šaknų, tai į žolę užnešdavo. Vietomis takas palengvėdavo ir iš lėtuko judėjome pirmyn. Kol vėl išvažiavome į vieškelį! Kaip gera! Pralėkėme stovyklavietę, kurioje užkandžiavo vyriškiai su dviračiais.
Saeveski trobelė
Už kilometro atsidūrėme prie miško trobelės Saeveski. Kadaise čia buvo gyvenamasis namas, prie upės, tik dabar jau negyvenamas ir naudojamas keliautojų. Ant namelio kabėjo estiškas užrašas, kad namelis uždarytas, o viduje šunys.. Puikumėlis.. Kaip tik mūsų maloniam atokvėpui.. Tiesa, pro pravirą langą išdrįsome įkišti nosytes. Namelis atrodė labai erdvus, šviesus ir gražus. Šunų maisto dubenėliai mus atbaidė nuo minties iš tikrųjų užeiti į namą. Ramiai valgėme savo maistuką lauke, kol tolumoje išgirdome lojimą ir nusprendėme, kad jau metas važiuoti. Iš čia veda pažintinis 8km pėsčiųjų takas, kurį aplankysime kada nors kitą kartą.
Tik vos vos pavažiavę gražiu žvyrkeliu vėl turėjome nusukti į mišką. Šį kartą takelis nors ir vienvėžis, bet buvo kiek paprastesnis. Kol galiausiai pavirto vos ne šernų išraustu žolės ir smėlio mišiniu. Visa laimė, tik kelis šimtus metrų. Išvažiavome į proskyną, kurioje jautėmės kaip pirtyje, tiek jau buvo prikaitinusi saulė. Dar viena poilsio aikštukė su stalu ir suoleliais. O už jos netrukus ir vėl padorus kelias! Kilometrų stulpelis rodė, jog artėjame prie pabaigos. Staiga mūsų vyresnėlė sustojo, kaip įbesta. Mes, pralenkę ją, pradėjome piktintis, kad pavojinga taip staigiai stabdyti. Ir tik gerokai po žodžių pliūpsnio supratome, kad takas toje vietoje vėl neria į mišką. Vienintelis ženkliukas, kuris buvo pasislėpęs žolėse ir tik jaunos akys jas galėjo įžiūrėti. Atsiprašę nusukome vėl gilyn į mišką ir už poros šimtų metrų privažiavome pirmuosius Kurgjos kaimelio namus. Čia Sakala kelio pabaiga.
Muziejuje
Nekreipdami dėmesio į plytos ženklą nuvažiavome tiesiai į muziejų. Muziejus įsikūręs senoje, milžiniškoje estų aktyvisto sodyboje. Nukulniavome į pagrindinį namą ir įsigijome šeimyninį bilietą. Susimokėję už bilietus, turėjome pasirašyti lankytojų knygoje. Ir galiausiai buvome įleisti į muziejų. Muziejuje šiek tiek pasakojama apie Jakobsono, jo šeimos gyvenimo istoriją, šiek tiek apie estų atgimimą ir šiek tiek kaip atrodė XXa. pradžios gyvenamasis namas. Stendai čia estų ir rusų kalbomis. Muziejaus moteriškė kalbėjo angliškai ir primygtinai siūlė užsukti į muziejaus kavinę daržinėje, kur tiekiamas be galo skanus maistas. Kai paklausėm, ar čia dar kažkur kituose pastatuose reikia, ką nors pamatyti, ji kiek atsainiai mostelėjo į vieną iš pusių ir nurodė, kad ten rasime triušius, vištas ir arklius.
Sėdome ant dviračių ir apvažiavome teritoriją. Radome malūną, senovinį keltą per upę, arklius ganykloje, vežimus, roges pastogėje. Kai pamatėme senovinį daržą, neatsispyrėme pagundai.. Išdrįsome įsibrauti ir ten ravinčios moteriškės paklausti ar galime nusipirkti raudonųjų serbentų.. Jie taip viliojančiai atrodė.. Daržo moteriškė nors ir nemokėjo angliškai, ir tik vos vos rusiškai, bet buvo be galo maloni. Išaiškinusi, kad pirkti negalime, bet esame kviečiami paskanauti, puolėme prie krūmo, kaip žvirblių būrys.. Ji dar nuskynė mums porą agurkų ir išrovė kažką panašaus į ropes.. Jas Estijoje valgydavo, kol nebuvo bulvių.. Kaip ir Lietuvoje.. Bet va į kavinę dėl to ir nenuėjome.. 🙂
Laukimas
Prie muziejaus puiki vaikų žaidimų aikštelė pavėsyje, su sūpynėmis, smėlio dėže, laužaviete-krosnimi.. Puiki vieta laukti automobilio, kol tėtis vargo įveikdamas tą patį sunkų kelią atgal.. Mergaitėms bežaidžiant, atvažiavo pora estų su anūku ir kavinėje nusipirko ledų. Išsiunčiau ir aš mergaites parnešti visiems ledų, o pati likau saugoti mantos. Nors pardavėja nekalbėjo angliškai, vis tik mergaitės su užduotimi sėkmingai susidorojo ir grįžo švytinčios tiek dėl ledų, tiek dėl įveikto iššūkio.
Ledų nusipirkome vos 5 minutės iki kavinės užsidarymo. Bet vis tiek, kai tėtis atvažiavo, jie jau buvo gerokai aptirpę ir tik vargais negalais išsaugoti..
Susikrovėme dviračius ant stogo ir iškeliavome į Kellissaare stovyklavietę už 6 kilometrų. Juos įveiksime jau rytoj. Šiandienai gana.
Stovyklavietėje
Kai atvykome į stovyklavietę vaizdelis pasirodė ne koks.. Kampelyje sėdėjo 2 vaikinai atėję pėsčiomis, o visą kitą naudingą plotą buvo užėmusi neblaivi kompanija su bekelniu priešakyje.. Įsitaisėme ir mes kitame kampelyje pietauti. Svarstėme statyti palapinę dabar, ar ne, čia ar kitur.. Mus visus išgelbėjo, muziejuje matyti, estai su anūku. Niekada nesužinosime, ką ir kaip kalbėjo moteriškė, bet jos kalbos buvo nepaprastai veiksmingos. Po valandėlės kompanija susipakavo ir iškeliavo.. Dar visą likusį vakarą atvažiuodavo šeimos išsimaudyti, bet mes jau drąsiai statėmės palapinę ir jautėmės išgelbėti. Vakare pavaišinome buteliuku vandens, duoniukais ir riešutų sviestu vaikinus su kuprinėmis. O ryte išsiaiškinome, kad jie iš tikrųjų keliauja tuo pačiu maršrutu, kaip ir mes, tik iš šiaurės į pietus. Per 7 dienas jau įveikė 240km. Ir sakė, kad mes per likusius 3 metus įveiksime šiaurinę dalį.. Kuo labai abejoju, pagal mūsų tempą tikriausiai užtruksime dar 4-5 metus. Kitąmet jau kalbiname savo dviratuku važiuoti ir mažylę.. Tempas vėl sulėtės..
Išsimaudėme, pavakarieniavome ir keliavome miego.. Mums besiruošiant atvyko dar 2 estų automobiliai su dviem palapinėmis.. Tad buvo užimtos visos 5 palapinėms skirtos menamos stovyklavietės vietos.. Nesitikėjome pakliūti į tokią populiarią vietą kažkur vidury Estijos.
Oficiali muziejaus informacija:
http://www.kurgja.ee/
Oficiali Kellissaare stovyklavietes informacija:
http://www.loodusegakoos.ee/where-to-go/recreation-areas/sakala-recreation-area/kellissaare-campfire-site
Oficiali Sakala kelio informacija:
http://www.loodusegakoos.ee/files/A4%20pikuti%20-%20Sakala%20tee.pdf
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą