Iš Trechtingshausen į Brey. (49km)
Diena, kai važiuojame per labiausiai turistų lankomas vietas.
Pabudome lietui monotoniškai barbenant į palapinę.
Tokio lietingo ryto šios kelionės metu dar nebuvo. Teisybės dėlei reiktų paminėti, kad iki šiol orai buvo pasakiški.
Protas mus bandė įtikinti, kad pats metas ateiti ilgesniam lietingam periodui. Bet po lietumi vis tiek labai šlapia..
Ieškodami sausos vietos pusryčiams turėjome gerokai pasukti galvą. Pabandėme nukabinti vidinį palapinės sluoksnį nuo kuolelių ir palikti tik prisegtus kampus. Tada ant žemės nuleisto vidinio sluoksnio patiesėme patiesaliuką. Šį kartą ne nuo žemės purvo, o nuo vaikiškų trupinių. Ir visai jaukiai įsikūrėme po išoriniu palapinės stogu. Visiems patiko, kartosime lietui lyjant dar.
Kol nuvedžiau visas mergikes į tualetą, tėtis didvyriškai supakavo šlapiuosius daiktus po lietumi ir išvykome.
Sąžiningai nuolat stoviniavome – nusirengti, apsirengti, į tualetą. Sluoksniuotą mažylę nurengti ir aprengti šaltyje po lietumi auksinės mano kantrybės reikalaujantis užsiėmimas.
Kiekvieną kartą išgirdus, kad “jau laikas“ belieka tik atsidusti ir kantriai kartoti ilgą veiksmų seką. Sustoti; paguldyti dviratį (ant kojelės nestovi, o didžioji dar nenulaiko); atplėšti priekabėlės lipdukus; nutraukti priekabėlės viršų; atsegti mažylės diržus; iškelti mažylę; užtraukti priekabėlės viršų, kad neprilytų; atsegti striukę; nuvilkti striukės rankoves, kol kapišonas kabo ant galvos; numauti lietaus kelnių petnešas; tvarkingai suvynioti visą eilę kelnių ir pėdkelnių, atlikti reikalus ir tada kartoti visą seką atgalios..
Užtat žmonių beveik nesutikome, galėjome ramiai medituoti žalumos apsupty, vingiuoti aplink balas ir grožėtis vaizdais.
O vaizdai tikrai buvo nuostabūs – statūs ir aukšti Reino vagos šlaitai, po pilį kiekviename miestelyje, salos ir nuostabūs senamiesčiai.
Po poros valandų danguje pradėjo rastis properšų, Oberwesel miestelyje net pavyko užkloti šlapią suolelį patiesalu ir ramiai užkąsti.
Mintyse sukdami Scorpions dainą “Lorelei“ važiavome pro Loreley uolą, kuri kadaisę nusinešė nemažai jūrininkų (upininkų?) gyvybių.
Uola ypač išgarsėjo 19a. pr. sukūrus sagą apie jauną merginą Loreley, kuri savo balsu pakerėdavo praplaukiančius laivus ir jie pasukdavo tiesiai į pražūtį.
Pravažiavus uolą papuolėme į turistų minias – atvažiavome į St.Goar. Į aikšteles plūdo daugiaaukščiai autobusai, prie kranto švartavosi prabangūs ir paprasti kruiziniai laivai.
Stovėjimas visur brangus ir net vietos nelabai belikę. Dviratis pasirodė pati puikiausia transporto priemonė čia atvykti.
Iš St.Goar puikiu oru mynėme pirmyn. Dviračių takas eina palei kelią, o nuo upės stataus šlaito atskirtas iš akmenų supilta tvorele iki kelių. Visų prasilenkiančiųjų, tame tarpe ir mūsų, veidai būdavo be galo įsitempę. Žiūrėdavome tik žemyn ir į priekį, kad nenusiristumėm nei į upę, nei į kelią.
Be nuotykių pasiekėme Boppard miestelį, jame vylėmės surasti parduotuvę. Važiavome krantine įtempę akis ir ausis, miestelyje gausu suvienyrų, prabangos prekių, bet maisto parduotuvės nė kvapo.
Krantine vaikšto daug pagyvenusių žmonių, čia įrengta keletas senatvės klinikų. Prie vienos jų palikau šeimyną ir išpėdinau ieškoti parduotuvės.
Perėjau pusę miestelio pagrindine gatve, bet ir čia parduotuvės neradau. Nukabinusi nosį grįžau atgal ir važiavome tolyn.
Bevažiuojant mūsų laukė dviračių tako ir kelio remontas. Padarytos tvorelės ir sudėti kelio ženklų laikikliai, pro kuriuos teko tėčiui prasprausti ir perkelinėti mūsų priekabėlę.
Tėtis iš kliūčių ruožo išėjo su keliolika mėlynių ir kiek parūgusia nuotaika. Bet monotoniškas važiavimas visada nuotaiką grąžina į normalumo skalę.
Maisto galų gale radome Spay miestelyje. Jame užsukome į kaimo parduotuvę ir be visko kitko nupirkome paskutinius bananus ir pomidorus.
Tokio pirkėjų srauto jie neplanavo. 🙂 Nepavyko rasti tiesaus nuvažiavimo į krantinę, tai dviračiai mus nuvežė tiesiai į bandelinę.
Prisikrovę pilnus lagaminus stačiu keliuku, džergždžiant stabdžiams nusileidome į krantinę. Ji siaurutėlė, neaptverta ir jau ne pirmą kartą gauname perskaityti ženklą, kad už gyvybes esame atsakingi patys.. Kol važiavome vieni, visai nieko, bet kai teko prasilenkti labai norėjosi nerti į kairę pusę arčiau saugių krūmų, vos atsilaikiau pagundai sustoti ir nulipti nuo dviračio.
Siaurosios krantinės pabaigoje, po visų išbandymų mūsų laukė kempingas. Su vaizdu į pilį ir upę. Gavome mažytę vietelę prie pat vartų, visas kempingas užimtas daugiadienių poilsiautojų, o keliaujantiems vos viena kita vieta. Patikinę, kad sutilpsime į nurodytą vietą, įspraudėme savo palapinę ir puolėme tuštinti maisto lagaminų.
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą