Gegrėnai – Plinkšės (26km).
Važiavome kalvotomis vietovėmis tiek asfaltuotais, tiek žvyro keleliais, aplankėme Žemaičių Kalvarijos piliakalnį, bažnyčią ir porą koplytėlių, žvelgėme pro tvorą į remontuojamą Plinkšių dvarą.
Dieną pradėjome gražiu vaizdu į Gegrėnų šlaitus. Važiavome pagrindiniu asfaltuotu kaimo keliu.
Mergaitės gailėjo (kaip atrodė) vienišo, nedrąsaus veršelio lėtai rupšniojančio žolytę. Už kaimo prasidėjo linksmieji kalneliai – aukštyn, žemyn, kairiau, dešiniau.. Mergaitės įsismaginusios mynė saugiai priekyje. 
Kol staiga vyresnėlė ant pat kalno viršūnės metėsi į vidurį kelio.. Kodėl? Mums, važiuojantiems iš paskos, net plaukai pasišiaušė.. Juk nematome ar už kalno yra automobilis.. 
Netrukus ausis pasiekė garsus, įniršęs lojimas, ir patys savo akimis pamatėme iš sodybos atlekiantį šunį.. Tėtis pasivyti ir apsaugoti spėjo kaip tik laiku.. Nusiropštėme nuo dviračių ir tol juos vedėmės nuo kalno žemyn, kol šuo nusprendė mūsų nebesekti.. O turėjo būti tokia smagi nuokalnė.. 
Kiek atsitokėję aptarėme, kad vis tik automobilis turėtų būti baisiau už šunį ir nederėtų išlėkti į vidurį kelio.. Paliūdėję dar ir dėl to, kad netekome malonumo lėkti su vėjeliu žemyn, užsėdome ant dviračių ir lėtai girgždėdami kilome į kitą kalvą.
Netrukus atvykome į Žemaičių Kalvariją. Miestelyje daugiau automobilių, ne taip paprasta važiuoti keliu. Kalvų ir posūkių netrūksta. Pirmiausia apsidairėme pagrindinėje miesto aikštėje prie bažnyčios. Vis tik jaukiausias sustojimas ant Žemaičių Kalvarijos piliakalnio. 
Tiesa, dabar tai Šv.Jono ar Alyvų kalnas. Jis padabintas net dviem koplyčiomis-stotelėmis iš Kančios kelio maršruto. Pasiilsėjome ant kalno, žvelgdami į Žemaičių Kalvarijos grožį. Sėkmingai vienui vieni, tik vėliau prie kitų koplyčių sutikome ilgą procesiją.
Žemaičių Kalvariją palikome pagrindiniu keliu – Telšių gatve. Netrukus už miestelio maršrutas įsuko į mažesnį žvyro keliuką. 
Tęsėme kelionę pro sodybas su šunų choru. Ir nors kelias pagražėjo pasiekus mišką, bet ir čia kartais rasdavome sodybų su baisiai sargiais šunimis.
Už miško atsivėrė lyguma ir vaizdas į Sedą. Maršrutas į Sedą neveda, bet suka į pagrindinį asfaltuotą kelią. Trumpa nejauki atkarpa, kai pro šalį švilpia automobiliai ir su džiaugsmu sukame link Plinkšių.
Dienos pabaiga pati maloniausia. Asfaltuotas kelias retai važinėjamas, sodybų pakelėje nėra, aplink miškas, upelis Šerkšnė. 
Nė nepastebime, kaip privažiuojame Plinkšių dvarą. Tiksliau pasakius, atsiremiame į statybinę tvorą. Dvaras renovuojamas, aplinka tvarkoma. Aptverta milžiniška dvaro teritorija, dvarą galėjome pamatyti tik iš labai toli pro tvoros skylę.
Tokia nelabai jauki diena.. Šuniški vargai stipriai įsirašė mažylės atmintyje. Ji ilgai vengė keliauti E11 maršrutu. Kiekvieną kartą užsiminus, kad gal savaitgalį pavyks tęsti kelionę, nusimindavo.. Nes ten.. ten ir vėl bus pikti, o gal dar ir palaidi, šunys.. Ir ilgai mergaitės dar stabčios prieš sodybas mūsų palaukti, ar persirikiuos į priešingą kelio pusę, kad tik toliau nuo pastatų..
Informacija:
https://baltictrails.eu/lt/forest/day/161
https://baltictrails.eu/lt/forest/day/160
http://zemaitijosnp.lt/veikla/lankytini-objektai/zemaiciu-kalvarija/
https://visit.mazeikiai.lt/lankytinos-vietos/plinksiu-dvaras/
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą