Susikurti savo taką įkvėpė Estijos ilgieji maršrutai. Kol keliavome per Estiją, Estijoje vis atsirasdavo naujų maršrutų, o Lietuvoje tuo tarpu nieko nebuvo. Jei kam ir pasiskųsdavome, tai dažniausias atsakymas būdavo, kad gi Lietuvoje pilna ilgų pažintinių takų.. Na bet mums atrodė – 5 kilometrai argi tai pakankamai ilgas takas?
Netikėta tai, kad nuo to momento, kai nusipiešėme savo maršrutą, pajudėjo reikalai Lietuvoje. 🙂 
Šiandien jau yra ir vis augantis bei ilgėjantis Camino Lituano, naujutėlaitis Miško takas (Europinio maršruto E11 dalis) ir kalvotasis Takas aplink Vilnių. Jei šie maršrutai būtų atsiradę kiek anksčiau, vargu ar būtumėm piešę savąjį.
Šeimos pritarimą savam keliui gauti buvo nesunku. Ruduo toks metas, kai motyvacija ilgiau pabūti gamtoje netrukdo. Beliko tik įgyvendinti..
Pasirinkome Wikiloc priemonę maršruto dėliojimui, apsiginklavome žemėlapiais ir pradėjome žygį. Reikia pripažinti, kad smagu buvo “žingsniuoti“ pirmyn jau kompiuteryje. 
Laukimas, įsivaizdavimas, analizavimas, ką norime pamatyti, kaip norime eiti teikė daug džiaugsmo. Tiek daug variantų, kaip pasiekti Lietuvos kraštą, kad atrodė jog galime nubrėžti bent kelis maršrutus vieną šalia kito. 🙂 Na bet galiausiai nusipiešėme pirmąjį savo kelią per Lietuvą.
Išbandymui pasirinkome vieną neįdomesnių atkarpų ne taip toli nuo namų. Ir, žinoma, susidūrėme su pirmaisiais vargais. Paaiškėjo, kad kilometrų žemėlapyje būna šiek tiek mažiau, nei realybėje. Paskutinius kilometrus tądien žingsniavome tamsoje. Įsitikinome, kad norime būtinai eiti dieną, nes nematyti vaizdų mums netinka. 
Vienas iš kelių pasirodė suartas ir neegzistuojantis realybėje, bridome per lauką, padai aplipo molinga žeme. Kaip tyčia tą dieną nepatikome ir šunims. Kažkodėl kiemuose jų būdavo po 3 ir būtinai palaidus. Šunys, žinoma, nebuvo sužavėti mūsų pasivaikščiojimu. 
Bet.. tai visai neatbaidė mūsų nuo žingsniavimo per Lietuvą. Sutarėme, ką koreguosime ir pasitvirtinome, kad net ir tokios paprastutės atkarpos Lietuvoje lapkričio prieblandoje mums patinka. Dieną praskaidrino sutiktas darbinis arklys, netikėtai aptiktas įspūdingo stoto senas ąžuolas ir iš pelkės pakilęs milžiniškas paukštis.
Keliaudami po vieną trumpą atkarpą, susidėliojome, kiek spėjame nueiti iki tamsos. Mažylė atsikratė baimės paklysti. Susiradome įdomesnius takelius, kartais drąsiau pasirinkdavome bekelę, kad išvengtumėm pagrindinių kelių. 
Jei iš pradžių dar pasvarstydavome, ar nevertėtų maršruto įveikti dviračiu, tai vėliau tokių minčių nebekildavo. Beveik kiekvieną kartą būdavo vietų, kur dviratis netiktų. O ir mums labai patiko Lietuvą atrasti “iš lėto“. Žemėlapyje nubrėžtas maršrutas koreguojamas vis ilgėjo ir ilgėjo, kad kuo daugiau pamatytumėm, aplankytumėm, atrastumėm. Ir galiausiai vietoje 400km atstumas išaugo iki 745km. 🙂
48 nuostabios dienos keliaujant per Lietuvą visais 4 metų laikais. 
Aplankėme Dzūkijos, Trakų istorinį ir Aukštaitijos nacionalinius parkus, Veisiejų, Aukštadvario, Neries, Pavilnių, Asvejos, Labanoro, Gražutės regioninius parkus. Kai tik galėjome, eidavome pažintiniais takais, lankėme garsius ir ne tokius garsius pažintinius objektus. Aptikome daugybę iki tol mums nežinomų jaukių ir netikėtų Lietuvos kampelių. 
Koronaviruso pandemija ir padėjo, ir sutrukdė kelią įveikti greitai. Planavome, kad mūsų kelionei prireiks 3 metų. Bet prasidėjus pandemijai užsidarė kitos veiklos ir galėjome daug dažniau keliauti į gamtą. Tada jau džiaugėmės, kad įveiksime per 1 metus. Lygiai taip pat netikėtai mūsų kelionė nutrūko dėl pandemijos uždarius savivaldybes. 
Laukėme beveik pusę metų. Kai po tiek laiko atvykome į Minčią, kur baigėme kelionę gruodį prieš koronaviruso atvejų šuolį, buvome taip pasiilgę laukinio miško, savo kelio, vaizdų, sodybų, kad širdis ketino iššokti iš džiaugsmo. 🙂
Daug paprasčiau viskas atrodė, kai užbaigėme žingsniavimą prie Stelmužės. Nesijautėme įveikę kažkokį ypatingą iššūkį. 🙂 Nors kai geriau pagalvoji.. pereiti Lietuvą pėsčiomis labai gera, miela ir įdomu. Neapleidžia ir klausimas – kas toliau? Tikrai norisi tęsti ir toliau savo keliones po gimtinę. Drąsiai piešimės savo maršrutus, jei tik prireiks. Bet dabar gal metas suteikti šansą Miško takui.. Ir šį kartą jau ne pėsčiomis, o dviračiais, nes mūsų skoniui gal kiek per daug jame asfalto ir žvyrkelių.
O mūsų pieštasis maršrutas nuo šiol tegu gyvena savąjį gyvenimą. Gal kas norės išbandyti atkarpas, gal kas panaudos kurdamas savo žygius. O gal ir mes, kada nors atradę daugiau laiko (pensijoje 🙂 ), ištobulinsime, sutvarkysime problemines vietas ir galėsime reklamuoti tiek Lietuvos, tiek užsienio žygeiviams.. 🙂
Maršrutas:
https://www.wikiloc.com/hiking-trails/takas-per-lietuva-84200969
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą