Zarasai – Stelmužė (17km)
Graži pavasariška diena, kai viskas aplink žydi, kvepia, čiulba. Zarasuose mus nudžiugino miela ausytųjų kragų šeimynėlė su mažyliais, grožėjomės vaizdu nuo apžvalgos tako. Kelią pastojo patvinęs upeliukas, čiurlenantis keliu. Saugodami sausas kojas ilgai sukome galvas, kaip jį įveikti, kūrėme rastų lieptelius. Grožėjomės Stelmužės ąžuolu senoliu, vergų bokštu ir džiaugėmės priėję Lietuvos – Latvijos sieną.
Dieną pradėjome Zarasuose. Žingsniavome Zaraso pakrante, virš galvos kybojo ir mus gąsdino juodas debesis. 
Netrukus priėjome Zaraso apžvalgos ratą. Savaitalio dieną čia po truputį rinkosi žmonės ir pildėsi automobilių stovėjimo aikštelė. Tikras traukos objektas. 
Nenuostabu – vaizdas gražus. Nusileidome žemyn prie ežero. Mergaitės klausėsi paukščių balsų ir stengėsi nepamesti slapukų paukštelių iš akių. Vienišas paukštis dar tik rengėsi sukti lizdą ir tempė medžiagas, tinkamas statybai. Tuoj sužels nendrės ir jų gyvenimo nebesimatys. 
Tvarkinga ir patogi pasivaikščiojimams Zaraso ežero pakrantė. Akį traukia skulptūros, liepteliai, paukščiai. Mergaites sužavėjo ausytųjų kragų šeimynėlė su mažyliais. Stovėjome gal pusvalandį, o jos vis negalėjo atitraukti akių nuo tokių “mieliukų“.. 
Visa laimė, rūpestingi tėveliai suvijo mažylius tolėliau nuo žmonių akių ir galėjome žingsniuoti toliau. Netoliese prie ežero kūrė šieno skulptūras Joninėms. 
Palikome ežero pakrantę ir patraukėme per Zarasus. Aplink jaukūs namukai su kvepiančiais sodais ir nė vieno pėsčiojo. Visi žmonės pasiliko prie ežero. Praėjome Zarasų evangelikų bažnyčią, sumaniai sukurta iš gyvenamojo namo. J.Gruodžio gatve pasiekėme Zarasų pakraštį ir Palaukės gatve ištrūkome į lauko keliuką. 
Nežinia, kiek dar tos dvi brydės atsilaikys, ir kiek šis menamas keliukas gyvuos, bet juo žygiuoti buvo gera. Aplink milžiniška pieva, geltonuoja pienių laukai. Mergaitės su pasimėgavimu pūsdavo pienių pūkus. Vaizdas tolimas, žemyn nuo kalno matyti ežeras. 
Neilgai trukus keliukas vėl išvedė į J.Gruodžio gatvę, dabar jau virtusią nejaukiu žvyrkeliu. Pasitikriname nuo erkių ir randame vieną dar beropojančią. Tokia smagaus ėjimo per pievą kaina. 
Traukiame tolyn nuo Zarasų žvyrkeliu, juo važiuoja ne vienas automobilis, palikdamas milžiniškus dulkių debesis. Nekantraujame prieiti kryžkelę, nuo kurios keliukas jaukesnis. Iš dešinės sklinda šunų amsėjimas, kartais atsiveria panorama. Sunku nustatyti, kurioje vietoje prasideda Latvija. Pakeliui išsibarstę vienkiemiai. Telefonas nori prisijungti prie Latvijos ryšio.. Kaži koks čia vietinių gyvenimas.. Tokia ramybė, tarsi būtų visiškas pasaulio užkampis.. 
Keliukais žingsniuojame ilgai, kartais stabtelime užkąsti. Reljefas darosi kalvotesnis, kol prieiname pirmąjį dienos iššūkį. Upeliukas, turintis savo vagą, kažkodėl nusprendė kirsti kelią kitoje vietoje.. 
Diena vėsi, šlapti kojų nesinorėjo, ėmėmės statybų. Kaip tik netoliese sukrauta nukirstų medžių stirta. Iš jos traukėme po vieną rąstą ir metėme į upelį.
Užduotis pasirodė ne iš lengvųjų. Upelis pakankamai gilus, rąstai ploni, balansuoti ant jų sunku, o laikant sunkų medį rankose beveik neįmanoma. 
Galiausiai dalį nubridome žolių kupstais pakelėje, dalį perėjome rasteliais, o dalį peršokome.. Po tokių atrakcijų ne visų kojos liko sausos, bet ir ne kiaurai šlapios, kaip būtų nutikę tiesiog brendant.
Visi patenkinti žingsniuojame tolyn. Kol.. kelias pasibaigia ties sodyba. Še tai tau! Pamatę sodybą, jos šeiminką ir automobilį susizgrimbame, kad būsim pridarę “draką“ ant kelio.. Ar jis sugebės atlaisvinti kelią nuo medžių, o gal pervažiuos juos.. Labai atsiprašome.. 
Šeimininkas keistai mus nužvelgė iš tolo, o mes tarsi nuolat čia vaikščiotume, pasukome tolyn.. Deja, teko stabtelėti, nes kelias virto takiuku, o ir tas pats apsemtas.. Dairomės kairėn, dešinėn, na lyg ir įveikiama.. Tik priekyje toli gražu ne kelias, o vos matoma brydė. Atgal grįžti taip pat nesinori..
Susitaikę su likimu žengiame pirmyn. Patvinusi vieta visai įveikiama, o ir brydė pasirodo naudojama. Matyt sodybos šeimininkas eina pasivaikščioti, o gal kaimynai vieni kitus lanko. Užkopiame ant kalvelės ir lengviau atsidūstame priekyje pastebėję kelią. 
Nuo čia žingsniuosime tik keliais. Ąžuolų gatve pasiekiame asfaltuotą kelią į Stelmužę. Einame įtempę ausis, kad spėtumėm pasitraukti iš kelio, jei atlėktų automobilis. Prieiname Stelmužės kaimą. Iš jo vos pora kilometrų iki sienos. 
Prisimename, kad kadaise teko net naudotis šiuo sienos kirtimo punktu. Dabar čia tuščia, pastatai po truputį nyksta. Mergaitės būtinai įbėga į Latvijos teritoriją.. Beveik pažeidimas, nes šiuo metu atvykti į Latviją be izoliacijos, ar neužpildžius anketos negalima. 🙂
Nusifotografuojame atminimui prie sienos kuolelio ir grįžtame į Stelmužę. Trumpam išsukame iš tiesaus kelio, kad pamatytumėm vergų bokštą. Vienintelį iš dvaro pastatų likusį ženklą su prasta reputacija. 
Beliko tik apžiūrėti Stelmužės ąžuolą. Viskas, ką atsimename iš savo paskutinio karto prie ažuolo yra ne taip, ir gerokai gražiau.. Dabar visa aplinkinė teritorija nuostabiai sutvarkyta, bažnytėlėje įsteigtas muziejus, pakalnėje pasodinti Lietuvos valdovams atminti maži ąžuoliukai. Tik prie tų mažų ąžuoliukų ir galima prikibti.. Nes, deja, ne visi jie rodo gyvybės ženklus ir ne visų laukia šviesi ateitis, kai kurie vos vos laikosi ir nežinia dar kiek ištvers.. 
O Stelmužės ąžuolas pakeri savo didybe. Jei kadaise mes prisiminėme suvargusį, sulopytą, griūnantį, tai šiandien viskas kitaip. Jo milžiniškos šakos paremtos tvirtais rąstais, akį traukia šviesiai žalia, tanki šakų lapija. Ąžuolas gyvas ir net labai gyvas!
Nuostabi vieta pabaigti savo kelionę per Lietuvą.
Maršrutas:
https://www.wikiloc.com/hiking-trails/petruniskis-stelmuze-74389045
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą