Dviračiu ir pėsčiomis per Estiją 21

15 birželio, 2021 autorius Mama

Estija_21_05
Paluküla – kelias nr. 122 prie Vana Kaiu (13km pėsčiomis)

Diena, kai ėjome ilgiausiu iki šiol pelkių takeliu, net 4 km nutiestomis lentelėmis. Dar žingsniavome apaugusiais keliukais ir vos įžiūrima vėže palei pat vandens griovį.

Iš pradžių ketinome tik dalį šios atkarpos eiti pėsčiomis. Nuo Vana Kaiu kaimelio iki Palukula kurorto, viso kokius 8km.
Estija_21_01 Atvažiavome, kiek pavyko automobiliu prie Loosalu pelkės iš Vana Kaiu pusės. Pasistatėme automobilį įsukę į lauko keliuką. Ar tikrai reikia nuo čia pradėti – sunku garantuoti. 🙂 Mergaitės iš karto nubėgo javų į lauką, prisirinko varpų, kad turėtų ką krimsti kelionėje.
Estija_21_02 Iš pradžių patraukėme žvyrkeliu iki mūsų maršruto, kelis šimtus metrų. Pažvelgėme į kairę, kur turėtų būti maršruto tęsinys. Supratome, kad ir ši atkarpa vargu ar įveikiama dviračiu. Apsisprendėme dar gabalėlį nueiti pėsčiomis vėliau.
Estija_21_21 Žingsniavome tolyn tiesiai žvyro keliuku. Aplinkui nuo vėjo siūbavo milžiniški medžiai. Jie atrodo užstoja visą saulės šviesą, o mes tokie maži ir menkučiai žingsniuojame kažin kur..
Estija_21_03 Maršrutas suka į mišką paprastesniu keliu, aplinkui pilna mėlynių, mūsų tempas visai sumažėja. Sunku palikti tiek daug skanių uogų. Kelias primena smarkiai išvažinėtą purvyną, įsitikiname, kad su savo automobiliu į Loosalu stovyklavietę net nebandysime važiuoti.
Estija_21_04 Ateiname į stovyklavietę. Iš jos kaip tik išvyksta žmonės, gal ir nieko, jei keliautumėm tik pėsčiomis ar dviračiu. Už stovyklavietės kelias po truputį tampa vis šlapesnis ir šlapesnis – artėjame prie pelkės. Galiausiai virsta tiesiog takiuku, o mes iš tamsaus miško išnyrame į saulės apšviestą pelkę.
Estija_21_06 Neilgai trukus prieiname didįjį pelkės ežerėlį. Prie jo įrengta maudykla. Estai mėgsta maudynes pelkiniuose ežerėliuose, bet mums baisoka lįsti į tamsų, neperregimą, bedugnį ežerėlį.
Estija_21_08 Paliekame jį šone ir lentomis judame toliau. Dvi nutiestos lentos, kuriomis pėdiname “kilometrų kilometrus“, paverčia mūsų eiseną panašią į jūrininkų.. Toks meditacinis užsiėmimas žiūrėti, kad kairė koja patektų ant kairės lentos, o dešinė ant dešinės lentos.
Estija_21_09 Gerai, kad mergikės jau paūgėjusios ir nereikia jų ganyti, laikyti už rankos. Saulė kaitina be atvangos, stabtelime smarkiau pasitepti kremu nuo saulės. O vaizdas į visas puses atviros pelkės, tik horizonte matyti miškai.
Estija_21_07 Žingsnis po žingsnio ir pradedame matyti, kaip augmenija didėja. Tai šen pušaitė, tai ten ir vis aukštesnės ir aukštesnės.
Estija_21_10 Artėjame prie pelkės krašto, kol galiausiai pelkės augmenija pereina į miško. Lentos išnyksta ir mes vėl einame patogiu takiuku.
Estija_21_11 Išeiname į miško dvivėžį. Labai pasiilgome miško teikiamo pavėsio. Bet mėgautis juo ne taip lengva – čia mus puola spiečiai uodų.
Estija_21_13 Sugalvojome parinkti tokių didelių, kvapnių žemuogių… mmmm.. kol jas krovėmės į dėželes, mumis puikiausiai skanavo uodai.. Nežinia kas geriau užkando..
Estija_21_12 Miško dvivėžis prie Palukula kaimelio mus išvedė į gerai važinėjamą žvyrkelį ir galiausiai pasiekėme atkarpos pabaigą.
Estija_21_14 Šiandien dar liko nužingsniuoti gabaliuką nuo 122 kelio iki Loosalu pelkės. Pavalgome, kiek telpa, nuvažiuojame iki 122 kelio sankirtos su mūsų maršrutu ir išsiruošiame eiti tolyn.
Estija_21_15 Iš pradžių einame šviežiai tiesiamu žvyro keliu ir kraipome galvas, ar tikrai negalėjome čia važiuoti dviračiais? Kelias stačiai krenta į griovius prie kraštų. Nejauku, jei atriedėtų koks automobilis.
Estija_21_16 Bet tik išsukame į mišką ir suprantame, kad su dviračiu čia nėra ko daryti. Kaip gerai, kad einame pėsčiomis.
Estija_21_19 Popietės metas, miškas atrodo gyvesnis, daugiau paukščių balsų nei vidurdienį. O gal tiesiog dėl to, kad tikras miškas ir tolėliau nuo pelkės.
Estija_21_17 Kelią visai paliekame – maršrutas įveda į vos įžiūrimą takelį tarp aukštų žolių. Po kaire ranka – nepaprastai gilus, neperžengiamas griovys su vandeniu. Ohoho.. Kas mūsų laukia?
Estija_21_18 Einame griovio pakraščiu, nuolat stodami rinkti žemuogių, kurių čia kaip iš gausybės rago. Kartais išsigąstame, ar einame savo maršrutu, bet jokių galimybių nusukti nematyti – kairėje griovys, dešinėje neįžengiama giria.
Estija_21_20 Prieiname upeliūkštį, per jį nutiesti mediniai rastai. Sėkmingai visi įveikiame kliūtį. Ilgokai ėję, gal dėl nuolatinio stabčiojimo rinkti uogų, išeiname į kadaise buvusį miško dvivėžį.
Estija_21_22 Liepos mėnesį jis visas apaugęs aukšta žole. Matoma šiokia tokia brydė liudija, jog mes ne vieninteliai čia užklystame. Bet žmonių nepakanka, kad takas būtų puikiai išmintas.
Išeiname į žvyrkelį su palengvėjimu. O štai ir mūsų javų laukas – priėjome jau eitą vietą. Maršrutas sujungtas. 🙂 Pasitikriname nuo erkių ir jaučiamės išsiilgę poilsio.