Skroblus I – Minčia (14km).
Diena Aukštaitijos nacionaliniame parke. Pamatėme Šeimaties pilkapius, Moko ir Velniapėdžio akmenis, Šeimaties cerkvę, senovinį pradinės mokyklos pastatą. Užkopėme į Šeimaties piliakalnį, ieškojome Žigo liepos ir aplankėme sukilėlių kapines.
Iki pradinio taško apsisprendėme eiti iš toliau, beveik porą kilometrų nupėdinome papildomai.
Bet labai džiaugėmės tokiu savo sprendimu, nes visi ne pagrindiniai keliai smarkiai apledėję. O ir gražu, Tauragnų apylinkės nepaprastai kalvotos, galima pasijusti kaip kalnuose.
Priėję reikalingą keliuką tęsėme savo maršrutą. Keliukas tai nutoldavo, tai priartėdavo prie Tauragno ežero ir atsiverdavo vaizdas. Vyresnėlė pasakojo mums visiems Šerloko Holmso tirtas bylas. Gera proga patyrinėti pėdsakus ir vėžes. 🙂
Beveik priėję pagrindinį asfaltuotą kelią pasistengėme pasukti miškan. Iš pradžių keliuku, kol supratome, kad jis veda į sodybą. Tada rinkomės bekelę. Ji truko trumpai ir nebuvo sudėtinga. Išėjome beveik ten, kur ir reikia.
Ir vis tiek turėjome progos keliasdešimt metrų paeiti šalikele. Kelias buvo aboliučiai apledėjęs, nebarstytas, jį vos sugebėjome kirsti nepargriuvę. Gerai, kad tuo metu nevažiavo nė vienas automobilis.
Nusekėme rodyklėmis link Moko akmens. Nemenkas gražuolis – smagu buvo akmenį pamatyti. Šalia suolelis mūsų poilsiui ir užkandžiams.
Palikę akmenį, susiviliojome takiuku per mišką, jis netrukus pranyko ir išnirome į neseniai iškirstą elektros laidų trasą. O kalvų statumas! Surandame dar vieną keliuką reikiama kryptimi, jis mus atveda prie sodybos. Kad neitumėme per teritoriją, sukame pakraščiais ir grįžtame pas elektros liniją. Na bent jau vieno smarkiai stataus kalno išvengėme.
Už keliuko elektros trasa nebeatrodo tokia ryški, einame kiek atokiau nuo apledėjusio kelio, kaži kokiu takiuku. Gal į kapinaites žmonės čia eina? Patenkame į sentikių kapines, įsikūrusias šalia Šeimaties cerkvės.
Sukame į patį Šeimatį. Kaimas atrodo ganėtinai apleistas, yra negyvenamų, sudegusių sodybų. Daugiausia žygio metu ėjome per iščiustytus kaimelius, tai toks vaizdas netikėtas. Ieškome buvusios pradinės mokyklos pastato. Jis atokiau ant kalvelės.
Vaikams turėdavo būti smagu grįžti namo, kai kaimas kaip ant delno. Deja, pastato likę tik sienos, stogas įgriuvęs.. liūdna.. Pro sudegusią sodybą sukame ir keliaujame link Velniapėdžio akmens. Kelias važinėjamas ir apledėjęs. Slidinėjame, čiuožinėjame, kol galiausiai vyresnėlė šlepteli ir tada jau einame atsargiau. Priėję išpuoselėtą sodybą, randame akmenis. Tikimės, kad tuos, nes lentelės jokios nėra.. Na šiaip ar taip gražūs akmenys. 🙂
Toliau kelias veda pro dar vienos sodybos teritoriją. Praeiti nejauku, bet kelias nemažas.. Pasisekė, kad sodyba tuščia, einame pro pat gyvenamą namą. Turėsime praeiti ir dar vieną sodybą.. Jau laukiame nemalonumų, bet paaiškėja, kad kita sodyba negyvenama.. tikriausiai.. na bent jau smarkiai apleista.
Perėję sodybos teritoriją, randame mums reikalingą keliuką link piliakanio. Keista, bet jis visai dar matomas, nors nežinia kas keliuką galėtų naudoti.. Būtų nepaprastai gera mėgautis šiuo nuostabiu keliuku, bet jau prieblanda.. Reikia žingsniuoti sparčiau.
Pasiekiame Šeimaties piliakalnį prie Žiežulnio ežero, jis pažymėtas ženklu, į jį išminti takiukai. Netikėta!
Už piliakalnio pasirenkame taką palei ežerą. Tikimės, kad jis atves iki upelio ir anas bus užšalęs – galėsime pereiti.
Iš tikro netrukus pavyksta takeliais pasiekti upelį. Tik jis neužšalęs. Siaurutis, bet mažylei kiek per platus. Bandome įsmeigti lazdą į vandenį, o ji susminga beveik iki rankenos.. Nieko sau! Galiausiai mes pereiname, vyresnėlė peršoka, o mažylei padedame įveikti kliūtį. Pavyko – sausi pasiekiame patogų keliuką kitame krante.
Tiltu pereiname Žiežulnos upelį ir pasukame ieškoti Žigo liepos. Gal dėl to, kad dienos šviesos nė kvapo, gal dėl dar kokių kitų priežasčių, Žigo liepos nerandame. Apžiūrime tik prieplauką ir poilsiavietę prie Žiežulnio ežero.
Nuo čia sukame link 1863 metų sukilėlių kapų. Kol juos pasiekiame visai sutemsta, sunku įžiūrėti gražius kryžius ir perskaityti užrašus. Bet vis tiek įdomu.
Nuo čia per mišką skubame link Minčios kaimo. Didžiąją dalį kelio einame šernų išknistu takeliu tamsoje. Tik takelis kiek geriau matosi, nes šiek tiek baltesnis – snieguotas. Pasiekiame geresnį kelią, po to dar geresnį, ir galiausiai paskutinius metrus lediniu asfaltuotu keliu ateiname į Minčią.
Gyventojams turbūt nelabai jauku, kai tamsoje kažkas baladojasi.. Bet.. ir vėl mums pritrūko valandėlės. Nors išvažiavome visa valanda anksčiau, bet labai sunkios vairavimo sąlygos vis tiek mus pavėlino.
Na bet dabar tamsiausiu metų laiku paskelbtas karantinas, uždraustos kelionės, tad, kai pratęsime žygiavimą, jau turėsime ilgesnį šviesos langą.
Maršrutas:
https://www.wikiloc.com/hiking-trails/skroblus-i-mincia-62090172
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą