Pėsčiomis per Lietuvą 43

Kumpuoliai – Skroblus I (13km).
Diena Aukštaitijos nacionaliniame parke. Aplankėme Ginučių, Papiliakalnės piliakalnius, užkopėme į Šiliniškių apžvalgos bokštą, klaidžiojome ant Šiliniškių gūbrio, stabtelėjome prie Pakaso vandens malūno, praėjome pro Bitininkystės muziejų.

Maršrutą pradėjome nuo Ladakalnio, gamta graži, oras geras.
Bet aplinkybės klostėsi ne visai taip, kaip norėjosi. Pirmiausia mažylei pradėjo skaudėti pilvą.
Stūmėmės į priekį, atrodo, vėžlio žingsniu. Bet takas tikrai gražus, specialiai pėstiesiems, per piliakalnius.
Leidžiantis nuo Ginučių piliakalnio ant laiptų paslydęs smarkiai griuvo tėtis. Telefoną fotografijoms išsaugojo, bet tuščiąją ranką stipriai nusibrozdino per visas striukes ir megztinius. Dilbis patino ir pamėlo, o per vidurį driekėsi plati raudona dryžė. O siaubeli.. Bet lyg ir niekas nelūžo..
Dar atsargiau lipome į Papiliakalnės kalvą. Apsukę jos viršūnę, leidomės žemyn. Čia ant laiptų slystelėjo ir šleptelėjo mažylė. Bet atsistojo su šypsena – viskas gerai..
Apačioje atsipučiame. Manęs viduje niekaip nepalieka klausimas, ar jau reikia suktis atgal? Bet garsiai nieko nesakau ir einame toliau.
Pasirenkame keliuką, kuris jaunuolyne virsta labiau vėžėmis. Vyresnėlė mus staigia sustabdo – stirna! Stovime ir žiūrime, ji nuo mūsų nebėga. Lėtai pakelia galvą ir.. pradeda eiti link mūsų..
Mes visiškame pasimetime – ką daryti? Gal ji serga, gal reikia pagalbos? Gal pasiklydo? Bet kailis atrodo sveikas, eina nešlubuodama, žolės pilna.. Gal koks smalsus jauniklis? Stengdamiesi neišgąsdinti, einame tolyn, o stirna mus seka! To dar mūsų gyvenime nėra buvę! Paeiname dar, o stirna laikydamasi atokiau eina iš paskos.
Su tokia palyda nuėjome gal porą šimtų metrų, išsukome į važinėjamą kelią. Nežinia, kiek taip būtumėm ėję kartu, bet, skriedamas miško keliu, atlėkė automobilis. Vos spėjome pasitraukti į šoną. Jam pravažiavus stirnos nebematėme. Tikėkimės, kad ji grįžo į saugų miško prieglobstį.
Pro Papiliakalnės kaimo sodybas, Ukojo ežero pakrante, žingsniuojame toliau. Ateiname prie pagrindinio asfaltuoto kelio į Ginučius. Dar būdami namuose atsisakėme minties užsukti prie Ginučių malūno, nes pagrindiniais keliais eiti nei saugu, nei smagu, o kitokių nelabai matėsi. Tad dabar tik kertame kelią ir neriame į mišką link Šiliniškių apžvalgos bokšto.
Pučiant stipriam vėjui lipame į apžvalgos bokštą. Likus dviems laiptų atkarpoms, papūtus stipriam gūsiui, mažylė atsisako lipti į viršų. Sutariame, kad užlips tėtis vienas, o mes palauksime. Gražu ir čia. Bet gūsis nurimo ir mažylė įsidrąsinusi užlipo, o mes iš paskos. Bet kai užeina vėjo gūsis, atrodo net kvapą užima. Pasigrožėjome apylinkėmis ir iš lėto nusileidome žemyn.
Labai gera, kad apačioje mūsų laukė suolelis, karštas vanduo, užkandžiai ir poilsis. Nuo bokšto žemėlapyje vedė įvairūs takeliai. Realybėje jie pasirodė nelabai egzistuojantys. Brovėmės per krūmynus, virtuolius.. Galėjome tik pasiguosti, kad einame įdomiu Šiliniškių gūbriu. Kartais išnirdavome į labai gražius takelius, bet netrukus jie vėl išnykdavo. Galiausiai, pavargę eiti bekele, per pievą nupėdinome iki kelio. Čia pat ir Šiliniškių kaimas.
Kadangi šiądien daug kas einasi ne taip, kaip norėtųsi, tai trumpai išklydome iš kelio ir Šiliniškių kaime. Lengviau atsipūtėm tik vėl išėję į nepaprasto grožio miško keliuką. Atrodo galų gale grįžome į lengvesnį kelią.
Kelias netrukus pasiekė Pakaso ežerą, ėjome jo pakrante. Nuostabiai gražiai ir patogiai pasiekėme Pakaso vandens malūną. Pasigrožėję pastatu ir kriokliukais vėl patraukėme miškan.
Po truputi leidosi prieblanda, čia vėl vos nepaklydome, pasukę link Tauragnos upelio, bet pasisekė greitai susiorientuoti ir pro Stripeikių kaimo kapinaites atėjome į Stripeikius. Dešinėje palikome bitininkystės muziejų. Eidami už tvoros matėme gražius medinius stogelius. Ką nors daugiau įžiūrėti jau darėsi sunku.
Beeinant keliu link Tauragno ežero užklupo tamsa. Šiek tiek geresnis matomumas tik atviresnėse vietose, išnirus prie ežero. Įdomu, kad kaip tik čia, prie Tauragno ežero sutikome žmonių, taip pat vaikštančių tamsoje.
Ėjome tolyn į Šeimaties mišką. Toliau nuo kelio esančių sodybų tamsoje beveik nebematyti. Pavyko tik pastebėti Skroblaus pilkapius.
Garsai tamsoje girdisi daug geriau.. Besitrinantys medžiai skamba kaip vaitojimas, kiekvienas šlamesys atkreipia dėmesį. Netikėtai priekyje pasirodė šviesos.. Tikriausiai važiuoja koks automobilis.. Bet neartėja pakankamai greitai.. Hmm.. kas tai? Judame pirmyn ir tik 10 metrų prieš prasilenkiant suprantame, kad tai trys dviratininkai. Pasisveikiname, jie nulekia tolyn, o mes liekame svarstyti, ką jie veikia čia tamsoje? Nes mes tai kad vaikštome gi normalu.. 😉
Eidami bandome įsidėmėti kiekvieną purvyną, kad neužstrigtumėm važiuodami automobiliu atgal. O jų čia tikra gausybė. Traukiame nuo kelio užkritusius pagalius. O automobilis žemėlapyje kaip neartėja, taip neartėja.. Atrodo turėtumėm eiti daug greičiau.. Mergaitės jau eina apsikabinusios, vyresnėlė pasakoja istorijas.. Ir pačiai ne taip baisu, ir mažylė eina greičiau.. Štai pagaliau.. pagaliau kažkas sublizga priekyje.. Automobilis! Atėjome, pavyko!

Maršrutas:
https://www.wikiloc.com/hiking-trails/kumpuoliai-skroblus-i-61719717