Pėsčiomis per Lietuvą 42

20 kovo, 2021 autorius Mama

Meironys – Kumpuoliai (14km).
Diena Aukštaitijos nacionaliniame parke. Didžiąją dienos dalį nenutolome nuo Asalnų ežero, aplankėme Asalnų pušį, Puziniškio ąžuolą, grožėjomės Salų kaimu, užkopėme į Ladakalnį ir mėgavomės pirmuoju sniegu.

Iš Meironių žingsniavome keliu, priėjome stovyklavietę.
Pro šalį pravažiavo traktorius, palikęs mus skendėti išmestuose dūmuose. Ėjome toliau mišku iki Asalnų ežero įlankos.
Nuo jos sukome aukštyn į kalvą paežere. Gražu žvelgti žemyn į saulėje spindintį ežerą.
Vėl sugrįžome į pagrindinį kelią. Juo einant laukia dar viena poilsiavietė. Nors nuėjome nedaug, bet mažylė įkalbėjo užkąsti. Juk daugiau progų gali ir nepasitaikyti. 🙂
Iš poilsiavietės matosi pusiasalis su Asalnų pušimi. Apsukame takiuku aplink užutėkį, kad galėtumėm prieiti prie pušies arčiau.
Takas pusiasalyje labai išplatėja, pušis tikrai lankoma. Tvirta ir išvaizdi ji labai išsiskiria iš liaunesnės pusiasalio augmenijos.
Išėję iš pusiasalio susipainiojame ir nusukame ne tuo keliuku. Bet nusiminti nėra kada, bekele ateiname iki Bevardžio ežerėlio. Jis apsuptas pelkinių augalų, labai primena Estijos vaizdus. Džiaugiamės jį aplankę, mergaitės mėgaujasi švariu sniegu. Luktelime, kol prisidžiaugia, prisidūksta ir žingsniuojame toliau.
Grįžtame į pagrindinį kelią. Jis kiek per geras mūsų “išlavintam“ skoniui. Tad kai tik pasitaiko galimybė nusukti, pasinaudojame galimybe.
Mus suvilioja rodyklės į Asalnų stovyklavietę. Ją priėję buvome nustebinti. Suradome tipių, kubilą maudynėms ir nemažai žmonių. Statoma dar viena palapinė-kupolas. Gyvenimas verda! Išsižioję iš nuostabos, bet su kaukėmis, tai nesimatė, perėjome visą stovyklavietės teritoriją.
Už stovyklavietės netrukus prieiname Puziniškį. Jame mūsų laukia senas milžiniškas ąžuolas ir puikus vaizdas į Asalnų ežerą.
Nuo ąžuolo, norėdami “mandriau“ praeiti patenkame vėl į bekelę, o gal ir į sodybos teritoriją.. nežinia.. Bet galiausiai, perlipę sulinkusią tvorelę, išeiname į padorų kelią. Kitą kartą verčiau reiktų eiti tuo pačiu keliu atgalios. Nuo Puziniškio kelias jau paprastesnis ir žingsniuoti jaukiau. Praeiname porą įdomesnių sodybų, o iš dangaus pabyra snaigės.
Einame tokie atsipalaidavę ir besimėgaujantys sniegu, kad užmirštame sekti maršrutą ir praleidžiame Puziniškio piliakalnį.. Še tau kad nori.. Bet taip susižavėjome tiltu į Salų kaimą, kad užmiršome atsisukti į visai netoliese stūksantį kalnelį.
Salų kaime kelias labiau važinėjamas. Nuo sniego jis tampa tikra purvyne. Mergaitės bėgiodamos apsitaško purvu iki pat pečių.. Pačios susigalvoja ir būdą purvo atsikratyti.. su sniego gniūžtėmis puola viena kitą trinti.. Hmmm.. 🙂 Prieiname pačią senoviškiausią Salų kaimo dalį. Joje įspūdingiausiai atrodo renovuotas XXa. pradžios kluonas.
Iš Salų gražiais miško takeliais ir siauru, stačiu, slidžiu tiltuku patenkame prie Ladakalnio. Papėdėje pasigrožime Linkmeno bei Alksnaičio ežerais ir laipteliais užkopiame į viršūnę. Ladakalnis visada gražus, net ir visiškoje prieblandoje, kai apie septynių ežerų matymą galima tik pasvajoti. Ąžuolas alkakalnio viduryje poetišku tekstu saugomas nuo tradicijos dėlioti akmenis su norais šalia. Kantriai perskaitome visus stendus, susipažįstame su istorija ir nuskubame žemyn, kur mūsų laukia automobilis.