Pėsčiomis per Lietuvą 39

8 vasario, 2021 autorius Mama

Kaltanėnai – Raudonė (14km).
Diena Aukštaitijos nacionaliniame parke. Aplankėme Kaltanėnus, senovinį Kretuonių kaimą, žvelgėme į Žeimenio ežerą.

Kelią pradėjome nuo Kaltanėnų bažnyčios. Užsukome į parką kitoje Žeimenos pusėje.
Labai gražiai sutvarkytas, su paplūdimiu, skulptūromis, akmenimis. Pražingsniavome pagrindine miestelio gatve ir aplankėme lietuvių kalbos puoselėtojo Jono Burbos kapą Kaltanėnų kapinaitėse.
Iš Kaltanėnų išėjus mus pasitiko dvi galimybės. Arba eiti pagrindiniais keliais, arba sukti paežere su nežinoma baigtimi. Labai nesinori eiti keliais, pasirinkom sunkesnį variantą. Pradžioje radome keliuką nueiti iki Žeimenio. Bet čia lengvas kelias ir baigėsi.
Atsidūrėme miškelyje, o jame tvora. Apėjome tvorą paežere. Ne mes pirmieji, nes takiukas matyti.. Bet eiti nejauku.. Sparčiai prasmukome pro aptvertą teritoriją ir lengviau atsikvėpėme miške. Takelis vinguriuodamas mus išvedė į žvyrkelį. Čia Kaltanėnų pilkapynas ir žydų žūties vieta.
Sukame keliuku link Žeimenio poilsiavietės. Ji sutvarkyta ir tuščia – matyt lietingas oras atbaidė iškylautojus. Užkandę, pailsėję, pasigrožėję ežeru žingsniuojame tolyn.
Takas, miškas ir vaizdai į ežerą nuo šlaito nuostabūs. Bet tenka išsukti. Pasirenkame vieną keliuką – jis baigiasi. Pasirenkame antrąjį, jis veda tolėliau, bet ir vėl baigiasi. Takų yra, bet visi veda ne į tą pusę, kur mums reikia..
Čia pat pelkėtos Kriogžlio apylinkės. Pametame ir miško kvartalinę liniją, kuria ketinome eiti.. Lėtai, vinguriuodami braunamės per brūzgynus, aukštas žoles.
Staiga dėmesį patraukia kažkoks objektas. Atidžiai statydami kojas pelkėtoje vietovėje einame daikto kryptimi. Priėję suprantame, kad tai medžiotojų įkurta gyvūnų šėrimo vieta. Liūdna, kad tokių dalykų yra..
Suprantame, kad tikrai išeisime į kelią, juk medžiotojai tikrai ne pėsti. Ir tikrai, neužilgo grįžtame į kvartalinę liniją ir ja patogiai žingsniuojame. Ji ilgai mus veda tiesiai, iki kitos kvartalinės linijos, kuria eidami pasiekiame geležinkelio bėgius.
Už bėgių vėl grįžtame į mišką. Randame gražių keliukų, kad tik nereikėtų eiti vieškeliu. Ne visai tiksliai, bet su apylankomis pavyksta ateiti iki senų kapinaičių.
Pasidairę žingsniuojame tolyn į Kretuonių kaimą. O senovinių sodybų grožis, sunku ir apsispręsti, į kurią pusę kreipti akis. Ir ten gražu, ir čia, o štai va ten kaip įdomu..
Kretuonys baigiasi ir vėl atsiduriame žvyrkelyje. Šį kartą jo nebeišvengiame. Žemėlapyje jokių padoresnių galimybių nematyti, be to temsta – keliu eiti sparčiau. Skubriu žingsniu pasiekiame posūkį į Murmas. Vėl jaukus kelelis, gražios sodybos.
O už Murmų patenkame į asfaltuotą kelią. Tolumoje girdime gaudžiant karinę techniką, kartais prašvilpia automobiliai, prieblanda, eiti nejauku ir nesaugu. Pamatę pirmąją galimybę neriame į mišką. Ir šiandien jau ketvirtą kartą įsitikiname, kad jei kelias žemėlapyje baigiasi, tai jis baigiasi ir realybėje.
Šį kartą vėl baigėsi prie medžiotojų šėryklos. O ne, tik ne tai… Jau beveik visai tamsu, bet grįžti iki asfaltuoto kelio nesinori. Braunamės per mišką reikalinga kryptimi. Pasirodo, kad tamsoje visiškai kitaip veikia mūsų orientacija. Vaidenasi, kad einame ne tokia, kokia reikia kryptimi, bet telefonas rodo, jog einame teisingai. Pirmą kartą susiduriame su tokia situacija. Dabar lengviau suprasti, kodėl paklydę žmonės suka ratus..
Stengiamės garsiai kalbėtis, kad žvėrys mūsų galėtų pasisaugoti ir mes jų neišsigąstumėme. Šiaip ne taip atrandame vėžes reikalinga kryptimi. Tik važiuota čia senai, jau želia ne tik žolės, bet ir maži medeliai. Braunamės per jauną medelyną, krūmai atšokę kartais skaudžiai talžo rankas ir kojas. Bet taip norisi kuo greičiau atsidurti prie automobilio, kad stengiamės nekreipti dėmesio ir nelėtinti tempo.
Ir štai, pagaliau.. Vėžės virsta normaliu keliuku, o ten priekyje kažkas žiba.. Valio! Pavyko pasiekti savo tikslą! Dėl įvairių klaidžiojimų užtrukome ilgiau nei planuota ir nuėjome daugiau kilometrų, bet džiaugsmas išvydus laukiantį automobilį atrodo viską atperka..