Paelnė – Labanoras (10km).
Diena Labanoro regioniniame parke. Grožėjomės Alnio ežeru, Šnieriškių kaimu, miškais ir sutikome netikėtai daug žmonių.
Žingsniuoti pradėjome Alnio ežero gale ir pirmiausia ką priėjome – stovyklavietę.
Be abejonės graži ir kviečianti dar kada nors apsilankyti. Einame tolyn takiuku. Ant medžių matyti žymėjimai.
O miško jaukumėlis! Staiga, beeidami pamatome žmones. Labai netikėta. O dar netikėčiau, kad su mumis kalba angliškai. Turbūt, kad mūsų nenugąsdintų, pasakė, jog jo draugai netoliese. Ir iš tikro paėjėję matome kelis grybautojus. Na gerai, grybų dar yra – priežastis pateisinama. 🙂
Einame toliau. O ir dar žmonės! Prasilenkiame su dviem vaikinukais. Jie nešasi nemenkas kuprines. Oho, koks judrus kraštas! Tokios daugybės lietuviškame miške dar nesame matę. 🙂 Nusukame į Šnieriškes. Ant tako pūpso voveruškos. Smagu, kad ir mums jų liko.
Prieiname kaimą. Šiuo metu jis tylus, bet sodybos atrodo gyvenamos. Tikriausiai grybauja.. 🙂
Už Šnieriškių sukame vėl miškan. Šį kartą, kaip ir priklauso, į tuščią mišką ir be žmonių. Einame patogiu miško keliuku, trumpam nusukame žvilgtelėti į Aiseto ežerą. Jo tiek ir tematysime.
Sukame dar labiau gilyn į mišką. Vieni keliukai keičia kitus, kol prieiname partizanų žūties vietą gūdžiame miške. Dega žvakelės, jų atminimas dar vis gyvas. Nuo paminklo partizanams einame vos įžiūrimu keliuku, kuris galiausiai išnyksta prie miško kvartalinės linijos.
Lėtai klampojame per smėlį, kol randame medžiotojų bokštelį. Medžiotojai pėsčiomis nevaikšto, tad prieiname patogų kelią, kuriuo pasiekiame Pagaigalės kaimą.
Iš čia, šiek tiek per daug geru, miško keliu ateiname į Labanorą. Prie atstatytos jo bažnyčios šios dienos pabaiga.
Maršrutas:
https://www.wikiloc.com/hiking-trails/paelne-labanoras-59684267
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą