Pėsčiomis per Lietuvą 31

21 sausio, 2021 autorius Mama

Kregžlė – Keruliai (18km).

Visą dieną žingsniavome per daug nenutoldami nuo Asvejos ežero, aplankėme Žingių pilkapius, Karpakėlio ąžuolą, Alkos kaimą, Baluošo piliakalnį ir prisirinkome grybų.

Pajudėjome nuo Abejučių ąžuolo gerai važinėjamu keliu. Perėjome Kregžlės kaimą. Jame obelų šakos linkte linko nuo gausybės obuolių. Spalvotas obuolių vaizdas, kvapai, miela kompanija ir geras oras – puikus derinys savaitgalio pasivaikščiojimui.

Smagiai žingsniavome keliukais, grožėjomės sodybomis. Kartas nuo karto prieidavome Asvejos regioninio parko rodykles, jos patvirtindavo, jog einame teisingu keliu.

Pirmoji sudėtingesnė vieta mūsų laukė Bieliškių kaime. Kaimas išdidžiai pasipuošęs lenkiško pavadinimo lentele. O mums teko nusukti į privačią stovyklavietę.

Gerai, kad sezonas jau seniai pasibaigęs ir mes niekam neužkliuvome. Stovyklavietė didelė ir visai graži. Bet labiausiai nudžiugome, kad iš jos radome nusukimą į mišką, į nuostabaus grožio taką.

Jis nevažinėjamas, gerai išmintas, o aplink dar ir daugybė grybų. Iš lėto, besimėgaudami, priėjome Žingių pilkapyną. O už jo netrukus išnirome į Žingių stovyklavietę.

Nebuvome matę ir maloniai nustebome, kad ji vos ne idealiai atnaujinta. Mergaitės, žinoma, nepraeido progos atkreipti dėmesio, jog ne tik Estijoje geros stovyklavietės. 🙂

Pailsėję ir skaniai užkandę pasukome kitu keliu palei Asvejos ežerą. Jis mus atvedė prie Karpakėlio ąžuolo. Tikrai įspūdingas medis.

Taip ir žingsniavome tolyn, be vargo, patogiais keliais, grožėdamiesi sodybomis, mišku ir stabtelėdami grybų. Ramybę sudrumstė tik vienas automobilis. Nežinia, kur ir ko jis važiavo, bet per purvynus pavargti jam teko. Pėstiesiems čia lengviau. 🙂

Stengėmės užsukti į visas atokvėpio aikšteles prie Asvejos ežero. Vienoje radome net ir rudeninių poilsiautojų su kemperiu.

Pabandėme aplankyti Alkos kaimą, bet čia visur perspėjantys ženklai, kad privatu, važiuoti negalima ir pan. Tad ėjome tol, kol mūsų neišvijo piktas šuns lojimas. Gražiai aprašyto kaimo, stogų nelabai spėjome apžiūrėti.

Atrodo tądien viskas ėjosi kaip iš pypkės. Bet vis tiek suradome, kur nuklysti. Nuo kelio mus gražiai kvietė rodyklė į Baluošo piliakalnį. Jau įsivaizdavome, kaip užlipsime į puikią aikštelę ir žvelgsime į ežerą.

Deja realybėje teko ilgai bristi per meldus ir vos įžiūrimu takeliu kopti į kalvą, kuri lyg ir panaši į piliakalnį.. Bet ar tikrai? Jokio tą liudijančio ir mus nuraminančio ženklo neradome. Na bet įsivaizduoti mes mokame, tai ir įsivaizdavome, kad esame tikrai čia.

Atgal grįžome kitu vos pramintu takiuku, kuris įsiliejo į geresnį takelį.
Paėję šiek tiek bekele, labai džiaugėmės sugrįžę į kelią ir sustojome pailsėti gerai įrengtoje poilsiavietėje ant Baluošo kranto. Paskutiniai užkandžiai – toliau tik nosies tiesumu iki pagrindinio kelio į Dubingius.