Pėsčiomis per Lietuvą 30

20 sausio, 2021 autorius Mama

Mažiulėniškės – Kregžlė (17km).

Diena, kai gėrėjomės Žeimenos ir Neries santaka, ėjome kabančiu tiltu per Žeimeną, žingsniavome mišku pro mažulyčius ežerėlius.

Buvome nėję takeliu kokius porą mėnesių. Negalėjome atsidžiaugti, kai išlipome iš automobilio, kad mūsų niekas nepuola, jokie uodai ar kiti skraidantys gyviai..

Negalėjome pamiršti kaip paskutinįjį kartą kuo skubiau lėkėme, kad tik išsigelbėtumėme nuo uodų spiečiaus. Dabar sau ramiausiai žingsniavome miško keliuku.

Praėjome Rėvos kaimą ir priėjome Santakos sodus. Mergaitės stabtelėjo pažaisti žaidimų aikštelėje ir užkąsti. Mus pakalbino pro šalį einanti gyventoja, pasidžiaugė, kad domimės ir papasakojo, kad Neris taip smarkiai nusekusi dar niekada nėra buvusi. Tikrai sausi metai.. Dar pagelbėjo, nurodydama, kaip lengviausiai pasiekti santaką. Buvo labai smagu, nes per pandemiją nedažnai pabendrausi..

Santakoje užtrukome, norėjosi pamatyti vaizdus ir nuo tilto, ir nuo kranto. Vietinis žvejys bandė sustabdyti mus, besileidžiančius siauru takiuku.. Juk niekur nepraeisime.. Bet mes tik pasigrožėti tenorime..

Žygį tęsėme keliuku, kuris virto gerai išvažinėtu miško keliu. Ne pats puikiausias variantas, bet kito neradome.

Taip bežingsniuojant mus prisivijo automobilis. Ieško didelio juodo šuns. Nematėme. Tiesą sakant, mums tai laimė, nes būtumėm baisiai nusigandę, įsivaizdavome tikrą Baskervilių šunį..

Labai ieškojome progų išsukti iš kelio. Ryžomės pasukti prie nedidelio pelkinio ežerėlio. Nuostabiai gražu. Šalia prisirinkome daugybę bruknių. Takelis po truputį nyko ir pajutome einantys tiesiog mišku. Ketinome grįžti į kelią, bet mus paviliojo dar vienas vos įžiūrimas keliukas.

Jis mums pateikė staigmeną ir atvedė prie Kačianagio ežerėlio, kur vingiavo puikūs takeliai. Už ežerėlio vėl grįžome į miško kelius. Ir net į labai išvažinėtą kelią. Juo pasiekėme Ažutakio kaimą.

Kaime prieiti prie Žeimenos upės neatrodė labai lengva. Pasukome keliuku, bet jis netrukus baigėsi dilgėlyne. Kaip patogiai prieiti prie Ažutakio kabačio tilto per Žeimeną mums liko mįslė. Paskutinę atkarpėlę brovėmės tiesiog per dilgėles.

Per tiltą eiti prireikė drąsos. Jis nėra toks labai baisus, bet šiek tiek pasviręs, šiek tiek trūksta lentų, šiek tiek per daug siūbuoja. Gera pasiekti kitą krantą. 🙂

Kitoje upės pusėje prisirinkome riešutų, kirtome pagrindinį kelią į Pabradę ir patekome į Asvejos regioninio parko teritoriją. Kaip visada vietoje to, kad eitume puikiai išvažinėtu keliu, ieškojome kur būtų jaukiau eiti.
Nusukome. Iš pradžių kelias buvo labai žavus, vėliau perėjo į miško proskyną. Visur iškabinti ženklai draudžiantys važinėti motorizuotomis priemonėmis, kai kur nutiestos stop juostos. Bet iš vaizdo nepanašu, kad taisyklių būtų laikomasi. 😦

Vėl išėjome į pagrindinius kelius. Pavyko pasigrožėti Baltelio ežeru su patogia pavėsine atokvėpiui ir užkandai.

Susigundėme eiti takeliu palei ežerą. Deja, deja, netrukus takelis pavirto brūzgynais. Mes prisikamavę, vargais negalais prasibrovėme vėl atgal iki pagrindinio kelio. Pasimokę iš savo klaidos tądien kelio jau nebepalikome.

Vakarėja, beliko paspartinti žingsnį. Greitai žingsniuodami netrukome pasiekti Abejučių ąžuolą. Iš apžvalgos aikštelės žvelgėme į Asvejos ežeran besileidžiančią saulę ir sparčiai kylančius lietaus debesis. Metas namo.