Pėsčiomis per Lietuvą 29

19 sausio, 2021 autorius Mama

Diena, kai žingsniavome per Nemenčinę, pro nuostabius ir populiarius ežerėlius su paplūdimiu, ramų mišką, o galiausiai brovėmės paupiu per gausią augmeniją ir stebėjome ant mūsų krintančias erkes. (19km)

Žingsniuoti pradėjome patogiai, keliu. Neilgai trukus priėjome pirmąsias sodybas. Buvome nusižiūrėję menką keliuką pro sodybų neparadinę pusę. Deja, realybėje pasirodė, kad yra sodyba, užsitvėrusi kelią ir jo nebeliko. Išgirdę vietinės gyventojos patvirtinimą, kad nepraeisime, grįžome į pagrindinį kelią.

Bet akys taip ir krypo upės link. Pasirinkę dar vieną keliuką priėjome Nerį. Gražu, rami tėkmė hipnotizuoja, o aplink “žalia žalia kur dairais“. Grįžti į pagrindinį kelią labai nesinori, pasirinkome eiti vos įžiūrimu buvusiu keliu. Pradžia visai nieko.. Ir vaistažolių mokyklai pririnkome, ir praeiti visai pavyko. Bet pabaigoje, iki kito keliuko link upės, teko brautis pro brūzgynėlį.

Dar vienas kelias, vedantis link upės labai smagus, bet ir jis neužilgo baigėsi. Ir vėl, ir vėl tenka bristi žvejų brydėmis. Ne pati smagiausia atkarpa, bet dienos pradžioje atrodo geriau taip, nei pagrindiniu keliu. Bebrendant užklumpa lietaus debesis. Kantriai laukiame prašviesėjimo paupio žolynuose po lapuočiu. Lietus aprimsta..

Dabar jau brendame per šlapius žolynus.. Batai ir kelnės praranda paskutines sausas vietas.. Bet daugiau neturime, ką daryti, atgal grįžti dar toliau.. Žingsnis po žingsnio kantriai braunamės, kol galiausiai išeiname į kelią. O koks džiaugsmas! Čia sodų teritorija. Ploteliai nedideli ir, atodo, tikrai naudojami sodininkystei/daržininkystei.

Jaukiu keliuku pasiekiame tiltą per Nerį ir atsiduriame Nemenčinėje. Žingsniuojame jos gatvėmis ir šaligatviais. Šeimyna susigalvojo nelabai linksmą užsiėmimą – skaičiuoti, kiek pamatysime vėliavų, iškeltų valstybinės šventės proga. Rezultatas vargu ar gali pradžiuginti.. Miestelio pabaigoje smarkiai ginčijomės ar matėme dvi, ar tris vėliavas visame maršrute.

Visa laimė, pakliuvome į labai gražų mišką ir galėjome nurimti. Kai tik kirtome pagrindinį kelią į Pabradę, takelis dar labiau išgražėjo. Šviesus pušynas, vientisa samanų paklotė ir platus takiukas. Netrukus atsidūrėme Gėlos ežero paplūdimyje.

Nors oras nebuvo labai šiltas, ar saulėtas, bet žmonių palūdimyje nemažai. Maudynėmis susigundė ir mūsų šeimyna. Po to dar užkandome ir palikome poilsiavietę tik po geros valandos. Toliau žingsniavome Gėlo ežero pakrante, skaitėme pažintinio tako stendus.

Praėję tarp Gėlo ir Gėlaičio ežerų, priėjome Gėlos globos namus. Jie įsikūrę tikrai gražioje vietoje, kažkur vidury miškų. Praėję patvoriu, miško kirtimais vėl artėjome prie Neries. Bet Nerį pasieksime dar ne taip greitai.

Kaimo keliukais praėjome Raudondvario ir Liucionių kaimus. O už Liucionių pakrante pasiekėme Skališkių uolą.

Tikėjomės tako paupiu ir nuo uolos tolyn. Deja, takelis virto bryde aukštoje pakrantės žolėje, o galiausiai ir pati brydė tapo nelabai matoma. Jei būtų ne pats vidurvasaris, ko gero, čia eiti būtų daug lengviau.

Kartais atrodė taip sunku irtis į priekį, kad išlipdavome apsižiūrėti, gal gi netoliese koks kitas takelis eina. Deja, nieko nerasdavome ir toliau nukabinę nosis braudavomės per žoles. Nežinia, kiek laiko mes taip vargome.. Bet atrodė be galo ilgai..

Kai šiaip ne taip pasiekėme miško keliuką, jis atrodė kaip plačiausia autostrada. Bet pirmiausia, priėjus kelią puolėme rinkti ir skaičiuoti erkes.. Viena, dvi, trys, penkios, dešimt.. devyniolika.. Tėtis papasakojo, kaip matė skriejančią nuo sujudintos žolės tiesiai ant jo.. O siaubeli..

Ar tikrai visas nusirinkome? Pasitikriname dar kartelį. Štai dar pora.. Ar dabar jau tikrai viskas? Na, kol kas nebematyti.. Gal dėl to, kad jau prieblanda?

Paspartiname savo nuvargusius žingsnius. Jau visai nebetoli iki Mažiulėniškių kaimo. Čia mūsų šios dienos atkarpos pabaiga.