Pėsčiomis per Lietuvą 25

15 sausio, 2021 autorius Mama

Saidžiai – Lazdynai (20km).

Įvairi diena su pavėsingais miškais, įdomiais upeliais, Karveliškių kapinėmis, vaizdais į Nerį, ilgu žvyrkeliu ir pirmaisiais Vilniaus vaizdais.

Dienos atkarpą pradėjome nuo Šilėnų kelio. Ėjome priešinga kryptimi nei Šilėnai, tad galėjome mėgautis ramybe.

Trumpas gabaliukas per miškelį ir išnirome į plačią pievą. O garsų, kvapų, spalvų.. Pats “pieviškiausias“ metas.

Netoliese Čekonės upelis, pradėjome sukti galvą, kaip jį geriausia būtų kirsti. Beeidami pamatėme vienišą vyriškį su telefonu. Paklaustas jis mus padrąsino, kad upelis tikrai įveikiamas. Nusileidome takiuku prie upelio, o jis šiuo metu tikrai nebaisus. Daugelyje vietų išminti takeliai. Pasirinkome patogiausius akmenis. Netrukus, sausomis kojomis stovėjome kitoje upelio pusėje.

Įveikėme statų skardį ir pasirinktu taku žingsniavome pavėsyje, tankiame miške. Maršrutas išvedė į patogų kelią. Priėjome Koplyčiankos upelį, jis ramiai čiurleno atkarpėlę tiesiog keliu. Nuo upelio kelias kilo staigiai aukštyn. Kol, galiausiai, nuvargę stovėjome atviroje vietoje ant plokščio kalno.

Patraukėme pievos pakraščiu, tolumoje Karveliškių kapinės, kitoje pusėje vaizdai į Nerį, o čia pat pirmosios šių metų žemuogės.. Gera.

Apsukę pievą priėjome kapinių tvorą, patvoryje prasilenkėme su dviratininkais. Už kapinių netrukus priėjome didesnį kelią. O šiukšlių gausybė, kelias visai išmaltas ir paprastu automobiliu nepravažiuojamas.

Mažylė sugebėjo įkišti koją į milžinišką purvo balą. Jų čia gausybė.. “Išsimaudžiusi“ tiek nebezujo ir toliau ramiai keliavome pirmyn miško keliukais.

Kelias priartėjo prie upės. Vėl grožėjomės Neries vaizdais. Šiandien ilgą laiką girdėjome pramoninius garsus. Mažylė buvo įsitikinusi, kad čia važinėja traukiniai. Netrukus garsų priežastis paaiškėjo. Iš toliausių tolių girdisi Grigiškių gamyklų darbas. Nieko sau..

Paupyje daugėjo žmonių. Tai šen, tai ten vis kas nors poilsiauja. Vaizdai į Nerį vienas už kitą gražesni. Labai nesinorėjo skirtis su Nerimi.

Gerą kelio galą taip ir bridome žolėmis palei upę, sekdami vos matomas keturračių vėžes. Bristi sunku, ilgai nepavyko, tad nusikamavę grįžome į kaimus. Bet prieš tai buvome apdovanoti netikėtu vaizdu. Nerį kirto stirna. Mūsų pabaidyta, ji iššoko ant kranto ir nulėkė į pievas.. Niekad negalvojome, kad stirnos tokios puikios plaukikės ir Nerį perplaukti joms vienas juokas!

Nuo čia jau tik asfaltu, žvyrkeliu, pro naujutėlaites puošnias ir senesnes, paprastesnes sodybas. Ėjimas žvyrkeliu labai prailgo. Automobilių daug, karšta, dulkina. Labai ilgėjomės miško.

Visai šalia Griovių geomorfologinis draustinis, galbūt ten buvo patogesnių takiukų? Kada nors būtų įdomu pasivaikščioti ir sužinoti. Užtat koks džiaugsmas apėmė išsukus iš žvyrkelio! Galų gale miško takelis!

Atsidūrėme miške prie Gudelių. Takelių gausa liudijo, kad mes mieste. Nepraleidome progos pažvelgti paskutinį kartą šiandien į Nerį nuo aukšto šlaito ir skubriu žingsniu judėjome link galutinio tikslo.

Visuose dangaus pakraščiuose kaupėsi juodi lietaus debesys. Tolumoje jau dundėjo. Pavyko labai tinkamai pasirinkti miško takelius ir netrukus išnirome prie Vakarinio aplinkkelio. Keistas jausmas, išlindus iš miškų, matyti miesto gyvybę.

Mergaitės net pajuokavo, kad automobiliai apačioje atrodo kaip žaislinės mašinytės ant medinių kelelių. Sušokome į automobilį ir pasipylė liūtis su žaibais bei griaustiniu. Kokia sėkmė!