Girežeris – Smalninkai (19km).
Diena, kai žingsniavome Žiežulio pažintiniu taku ir senąja Alytus – Varėna geležinkelio linija.
Kelią pradėjome prie Ilgio ežero.
Jau pačioje pradžioje supratome, kad žmonių neišvengsime. Oras puikus, prie pat Varėnos, visi eina pasivaikščioti.
Balandžio mėnuo koronaviruso pandemijos metu – privaloma laikytis atokiau nuo praeivių. Įvaldėme taktiką “išsirikiuok vorele ir traukis 2m nuo tako“ beveik tobulai.
Ežeras nors ir Ilgio, bet labai greitai pasibaigė. Puikus takiukas, skirtas tik pėstiesiems, tęsėsi toliau. Žingsniavome Žiežulio Ežero pakrante.
Žiežulio ežero paplūdimyje takas virto Žiežulio pažintiniu taku. Keista, bet Žiežulio pažintiniame take žmonių buvo daug mažiau nei prie ežerų.
Taku buvome ėję prieš kokius trejetą metų. O jis dar vis toks pat puikus. Milžiniškos “voveruškų“ pavėsinės dar vis tokios pat oranžinės, medinės žaidimų aikštelės nesutrūnijusios.
Mergaitės tako nebeprisiminė ir ėjo juo tarsi matytų pirmą kartą. Vaikystė turi savo privalumų. 🙂
Priėjome Varėną. Deja, bet dėl karantino pasivaikščiojimą po pažintines miesto vietas turėjome pakeisti. Dabar pasirinkome mišką, tvenkinio krantinę ir šiukšliną taką palei geležinkelį.
Užtat pavyko puikiausiai išvengti žmonių. Pirmiausia miškiuku pasiekėme Varėnos “Ryto“ progimnaziją. Negalėjome atsigrožėti, kokiose nuostabiose vietose būna įsikūrusios mokyklos, ir kokios tvarkingos bei atnaujintos jų teritorijos.
Už mokyklos ėjome išdailinta tvenkinio pakrante. Toliau pro grybautoją (skulptūrą) bei bažnyčią atsidūrėme prie Varėnos stoties.
Varėna gražiai renovavusi visus svarbesnius pastatus ir atrodė labai jaukus miestelis. Kad dar stipresnis būtų įspūdis, beveik iš giedro dangaus pasipylė kelių minučių kruša. 🙂
Nuo stoties ėjome palei geležinkelį ir nusukome į nebenaudojamą Alytus – Varėna geležinkelio atkarpą. Čia takiukas nelabai ryškus ir pagerėja tik už pagrindinio kelio, kur geležinkelio pabėgiai jau išardyti.
Nudžiungame galiausiai priėję mišką. Žingsniuojame pylimu, nuo kurio viskas gerai matyti. Tai irgi senojo geležinkelio palikimas.
Prieiname Derežnyčios upelio pralaidą. Vaizdas puikus – pylimas nutrūksta ir tęsiasi jau kitame krante, išlikusi tik sena, dar iš akmenų suręsta, Derežnyčios upelio pralaida. Pajuokavę su vaikais, kad brisime per tvenkinį, nupėdiname šonan link naujo tilto. Nuo jo vėl grįžtame ant pylimo tik jau kitoje upelio pusėje.
Alytus – Varėna takas sužymėtas rodyklėmis, būna organizuojami dviratininkų žygiai. Dviračiu čia riedėti tikrai patogu – lygu. Pėsčiomis žingsniuoti taip pat gera.
Nė nepastebime, kaip prieiname Beržupio pralaidą, statytą dar XIXa. pabaigoje. Ji puikiai išsilaikiusi.
Apžiūrėję keliaujame tolyn. Pylimu žingsniuoti taip smagu, kad net įkalbame mažylę 1,5km iškrypti iš mūsų tako ir prieiti tilto per Merkį liekanas. Jau vaizdavomės, kaip skaniai valgysime pyragą žvelgdami į upę.. Mažylė vos galėjo sulaukti, kol prieisime.. Ir, kai atėjome.. visos viltys žlugo.
Čia buvome ne vieni. O prisigretinti prie rūkančių lankytojų nesinorėjo. Sukome atgal. Bet beieškodami gal yra takelis Merkio pakrante, užtrukome ir pavyko sulaukti, kol tilto liekanos liko mums vieniems. Valio!
Prisikirtę pyrago nesunkiai grįžome į savo maršrutą. Toliau beliko eiti tik mišku be jokių ypatingų grožybių. Kelias atrodė per daug važinėjamas. Bet jokių tinkamesnių keliukų, vedančių reikiama kryptimi, neradome. Tad tiesiog ėjome pirmyn. Netrukus vis tik pavyko aptikti jaukesnį takelį, kuriuo porą kilometrų nukulniavome smagiau.
O štai ir mūsų laukiantis automobilis! 19km su pyrago pagalba pasirodė visai įveikiamas atstumas mūsų mažylei.
Informacija:
https://www.wikiloc.com/hiking-trails/girezeris-smalninkai-48222461
http://www.olitaorany.puslapiai.lt/olita_orany_istorija.htm
Parašykite komentarą