Kapiniškės – Dubininkas (14km).
Nepaprastai graži, bet uždrausta atkarpa.
Nuojauta kuždėjo, kad ši diena turi būti labai graži. Atvažiavom sėkmingai prie pavėsinės, kur baigėme praėjusį kartą. Jau kaip ir esame pasirengę žingsniuoti.
Tik staiga, mažylė pradeda skųstis pilvo skausmu. O vargeli.. Kas gi dabar? Kur skauda? Paspausk ranką, kiek skauda.. Kada pradėjo skaudėti? Ar stiprėja? Ar pykina? Tuo tarpu mintyse sukasi įvairūs variantai, kaip elgtis dabar, ir, kuris sprendimas teisingiausias.. Kol galvojome, mažylė įsilipo į automobilį ir pradėjo prašyti važiuoti namo.. O ne.. Ar tikrai, ar jau? Galiausiai priėjome prie klausimo, gal nori pas karalius? Taip. Hmmm, tai kodėl gi nesužinojome iš karto?!..
Po teisybei, reikia pripažinti, kad vengiame didelį reikalą palikti miškuose, kol keliaujame tik po kelias valandas.. Gal tai turėjo įtakos, kad pageidavimas buvo nutylėtas.. Susiradę nuošalesnę vietelę, susipakavę į maišioką visus panaudotus popierius, pajutome palengvėjimą. Atrodo mažylei geriau.. Geras ženklas. Bandome eiti. Beeinant vyresnėlė šyla ir atiduoda visas savo striukes mažylei.. O mažylė su 3 striukėmis kaip svogūnėlis lėtai, laikydamasi už rankos žingsniuoja.. Turim, nežinia ar pagrįstą, įsitikinimą, kad vaikščiojimas padeda “išsivaikščioti“ ir pilvuko negandoms.. Bet vis tiek esame pasirengę suktis atgal mažylei paliepus..
Bandome nukreipti dėmesį į apylinkes, o jos tikrai nepaprastos. Pelkingos Skroblaus pakrantės, žibutės, šaltinis. Prie Antončiko šaltinio paleidžiame eiti tik šeimyną. Pačios “taupome“ žingsnius ir įsitaisome laukti ant kuolelio. Staiga mažylei užsidega ir lekiam ieškoti miškelio. Kažkokioj pakrūmėj vėl paliekame ženklą.. Labai atsiprašome, jokių duobučių pagaminti nespėjome.. Bet vis tiek tikimės greitos mėšlavabalių pagalbos. “Kvapniųjų“ popierių paketas kuprinėje auga..
Šeimyna, grįžusi nuo šaltinio į taką, mūsų neranda ir nemato.. Bandom mojuoti ir šokinėti, niekaip nepavyksta atkreipti dėmesio.. Skambiname telefonu.. Mes ten.. toliau.. Galiausiai susitinkame ir žingsniuojame toliau.. Mažylė jau pradeda ir kalbėti, ir lengviau žingsniuoti.. Su geresnės ateities viltimi grožimės apylinkėmis.
Prisimename čia sutiktą lapę.. Mergaitėms jau viskas pasimiršo.. Eina kaip visai nauju takeliu. Pro mišką ateiname iki Bakanauskų ežerėlio. Jis, kaip visada, nuostabus. Mergaitėms norisi užkąsti.. Na gerai.. Bet valgysime tik duoniukus su vandeniu.. Daugiau nieko.. Ką bedarysi – dieta.
Nuo Bakanauskų ežerėlio einant mažylė pripažįsta, kad pilvukas beveik praėjo.. Valio! Pradeda po truputį ir ji nusirenginėti striukes. Galiausiai žingsniuojame visi tik su megztiniais. Keliai smėlėti, bet gražūs. Visur naujai pastatyti stulpeliai, bet be užrašų. Staiga randame pirmąjį su užrašu. Kairėje nuo kelio – rezervatas, negalima nė kojos įkelti. Gerai, einame tolyn. Prieiname kelią, kur turėjome sukti kairėn – ten irgi rezervatas.. Hmmm.. Nesukame, einame keliu toliau. Prieiname ženklą, atsisukus matome perbrauktą žmogaus ženklą. Keliu, kuriuo atėjome, neturėjome teisės eiti!
Viliamės, kad jau išėjome iš rezervato teritorijos ir prieš pat Skroblaus upelį sukame kairėn, nebenaudojamu, vos matomu keliuku. Jis virtęs pėsčiųjų takeliu. Vaizdai nuostabūs į vingiuotą Skroblaus upelį – statūs, laukiniai šlaitai. Džiaugiamės, kad rezervato ženklai neleido pasukti anksčiau ir patekome į tokį įspūdingą taką.
Smagiai bežingsniuodami priėjome sodybą. Vidury miškų, puikiai sutvarkytą. Vienas žemėlapis lyg ir rodė, kad turėtų būti keliukas nusukti prieš, bet realybėje jo nė ženklo. Nedrąsiai pereiname teritoriją link tolumoje matomo kelio. Juo turbūt atvažiuoja sodybos lankytojai. Nusukę nuo sodybos vėl žingsniuojame drąsiau. Keliukai puikūs, beveik nenaudojami, miškas įvairus ir labai jaukus. Jaučiamės vienut vienutėliai šiame pasaulyje ir gerokai atitolę nuo realybės su koronavirusu.
Ilgokai žingsniavę priartėjame prie Rudnios kaimo. Kad jau esame netoliese suprantame iš miške atsirandančių šiukšlių. Rudnios kaime mus pasitinka ramybė. Sodybos traukia akį savo išmone, autentiškumu. Lietuva tikrai nuostabus kampelis!
Rudnios kaime pereiname į kitą Skroblaus upelio pusę. Sukame keliu kairėn. Prie kelio vėl rudas naujas stulpas, ant jo jokių ženklų, viliamės, kad ateityje jis rodys kelią. Vieni lengviau, kiti sunkiau užkopiame į statų šlaitą. Kelias išsilygina. Kairėje, apačioje matyti mūsų ištikimas šios dienos palydovas – Skroblus.
Šlaitas išvagotas griovių, gal tai buvę apkasai? Gerokai paėjėję nusileidžiame į pievą. Likusios senos tvoros žymės. Gal kadaise buvo ganyklos?
Priartėjame prie upelio, o vingių vingelių įvairiausių! Prieiname vandens kokybės tyrimų stotelę-lieptelį. Liekame toje pačioje pusėje ir žingsniuojame toliau.
Kitoje pievelėje mūsų laukia meteorologinė stotelė. Žingsniuojame į Dubininko kaimą. Prieiname dar vieną naujovišką rudą medinį kuolelį. O ant jo – žymė, kad į tą pusę, iš kurios atėjome, eiti draudžiama, nes rezervatas! Gal jis naujai steigiamas, už tai tie nauji kuoleliai?
Ne.. už kelių žingsnių matyti pievoje gulintis senas medinis, jau sutręšęs rezervato ženklas.. Še tau kad nori.. Tenka pripažinti, kad, ko gero, mes visą dieną ėjome rezervato teritorija.. Tokie priblokšti ir ateiname į Dubininko kaimo vidurį, kur baigiame šios dienos pasivaikščiojimą.
Grįžę ilgai naršėme internete, kol suradome daug įvairios informacijos. Pasirodo, Skroblaus gamtos rezervato teritorija milžiniška, o mes ėjome bene per patį jo vidurį. Iščiustyta sodyba vidury miškų, ko gero, yra Aukštagirio vienkiemis ir joje turi būti sustabdyta rekreacinė veikla. Netoli sodybos ne tik malūno liekanos, bet ir buvusios rūdos kasyklų liekanos. O už Rudnios kaimo turėjusi būti partizano Kazimieraičio vadavietė.
Rezervato lankymo sąlygų viešai prieinamų neradome. Bet radome, kad apie žiemos vidurį vyksta 22km žygis per Skroblaus rezervatą.
Tokia pirmoji mūsų klaida, piešiant maršrutą. Bet, reikia pripažinti, jei būtumėm žinoję, kad tai neleistina teritorija, niekada nebūtumėm čia užsukę ir pamatę šio Lietuvos grožio. O dabar tie vaizdai visam gyvenimui liks su mumis.. O taip pat ir noras dar kartą pražygiuoti Skroblaus rezervato teritorija, tik.. jau leistinu būdu ir užsukant į lankytinas vietas.
Informacija:
https://www.wikiloc.com/hiking-trails/kapiniskiai-dubininkas-47952770
http://gamta.cepkeliai-dzukija.lt/19934/-informacija-parko-lankytojams/pesciuju-dviraciu-takai-ir-vandens-trasos/skroblaus-pazintinis-takas.html
http://gamta.cepkeliai-dzukija.lt/20180/apie-parka/funkcinis-zonavimas/rezervatai.html
Prisiminimai:
Skroblaus pažintiniu taku, Dzūkijos nacionaliniame parke
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą