Pėsčiomis per Lietuvą 8

14 gegužės, 2020 autorius Mama

Ratnyčia – Timakavas (15km).

Didelė dalis atkarpos vedė per nuostabaus grožio miškus, palei Ratnyčios upelį, užsukome į Šakočių muziejų ir aplankėme partizanų bunkerį.

Tęsėme savo maršrutą Pakrantės gatve. Už poros namų nusukome dešinėn į jaukią mažą gatvikę. Gražu pasivaikščioti tarp Ratnyčios kaimo namų.

Atsidūrėme miško keliuke. Pasitaikius pirmai progai laikėmės dešinės ir priėjome asfaltuotą, pagrindinį kelią į Gardiną. Jį sėkmingai kirtę vėl atsidūrėme jaukiame miškelyje.

Miškelis išvagotas įvairiausiais keliukais. Iš pradžių buvome nusimatę eiti kairesniu, nei pavyko realybėje. Jis būtų buvęs gal pora šimtų metrų trumpesnis. Bet atėjome iki Jaskonių ir dešinesniu.

Pirmas vaizdas į Jaskonis – išpuoselėta sodyba su Ratnyčėlės tvenkiniu. Kad netektų pėdinti keliu, ėjome miško pakraščiu.

Prie vienos iš sodybų, mus pradėjo lydėti šuo. Kol už tvoros, tai visai nebaisu.. Bet.. priėjęs tvoros kampą jis ėmė ir išlindo pro tvoros apačią.. Na čia jau nebe taip smagu. Gerai, kad kol kas šuo dar nedidelio dydžio. Praleidę mergaites į priekį, saugojome visų kulnus, kad netektų būti krimsteltiems. Po kiek laiko šuo atsiliko ir mes lengviau atsikvėpėme.

Kelias užsuko dešinėn ir išvedė į sodų bendriją. Čia vėl radome Svarainių gatvę. Panašu, kad Lietuva tikras svarainių mėgėjų kraštas. Įsukome į pagrindinį asfaltuotą kelią. Nelabai smagi atkarpa, bet daug galimybių pailsėti. Pavėsinė įrengta tiek prie bendruomenės namų, tiek prie Ratnyčios upelio. Už upelio galima rinktis, kur nukrypti nuo maršruto, ar į A.Česnulio skulptūrų parką, ar į Šakočių muziejų. A.Česnulio skulptūrų parke jau lankėmės, o Šakočių muziejuje dar buvom nebuvę. Atsiliepimai apie muziejų neskambėjo džiuginančiai, bet labai norėjosi pamatyti patiems.

Patekti į muziejų mums nebuvo paprasta. Pirmiausia užlipome į antrą restorano aukštą, bet ten vyko pobūvis. Pasisekė, kad išėjęs vyriškis nukreipė mus žemyn į pirmąjį aukštą. Pirmajame vyko edukacija. Įsigijome žetonus ir nuėjome į palapinę su ekspozicija. Pirmiausia į akis krinta milžiniškas šakotis. Smagu, kad mergaitės jau supranta, jog nurodyti svoriai ir produktų kiekiai tikrai nemenki. Mergaites sudomino ir karvė, kurią pabandė pamelžti. Įdomu palyginti kitų šalių šakočius ir apžiūrėti senovinius įrankius. Prie daugelio jų prikabinti pavadinimai. Ilgai neužtrukome ir laikas tikrai nenuėjo veltui.

Pražingsniavę pro puošnias Naujasodės sodybas vėl atsidūrėme miške. Samanotu keliuku, Ratnyčios šlaitu žingsniavome pirmyn. Beeidami pakliuvome į Sanitarinės apsaugos zoną. Galvojome, kad ji tam, kad mes jos neterštumėm. Bet paskaitėme, kad ji kaip tik yra kuriama aplink taršos šaltinius..

Sanitarinė apsaugos zona baigėsi prie pat kelio Druskininkai – Latežeris. Po keliu Ratnyčia teka dviem vamzdžiais ir srovė tokia, kad beveik susidarė kriokliukai.
Kitoje kelio pusėje vėl žingsniavome netoli Ratnyčios upelio. Tai nutoldavome, tai priartėdavome. Gerokai paėjėję išgirdome žmonių balsus. Artėjome prie partizanų bunkerio. Naiviai įsivaizdavome, kad jame būsime vieni ir netoliese ramiai užkąsime. Priėjus bunkerį paaiškėjo, kad čia vaikai bando filmuoti kaži kokį siužetą.

Tokia keista situacija vidury miško. Krūva vaikų be suaugusiojo, ir mes kažkaip netikėtai išdygę be automobilio. Bunkerį apžiūrėti vis tik pavyko, kol vaikai ginčijosi prie laužo. Ir stalelis su suoleliais buvo laisvas tolėliau ant kalvos. Kad ir ne tylumoje, bet patogiai užkandome.

Nuo čia ėjome vos matomu keliuku, kuris virto vos matomu takeliu. Bet tolumoje regėjome kelią. Iki jo nupėdinome automobilio provėžomis. Toliau tiesiu keliu atėjome iki Kermušijos.

Ji tik šmėkštelėjo mums tolumoje, o mes toliau ėjome mišku. Taip beeidami priėjome Cimakavo ornitologinį draustinį. Paukščių nematyti, bet balsų girdėjome nekasdieniškų. Netikėtai kelias užsuko kairėn, o mes su juo. Ieškodami bent menkiausios galimybės pasukti dešinėn, priėjome miško kirtimą. Puiku, juo veda kelias. Mažylė nuvargo, tad stabtelėjome ant kelmuko, pradėjo lynoti. O užkopus į kalvelę paaiškėjo, kad ir kelias baigėsi, toliau tik bekelė.

Grįžti nesinori, netrukus tikrai prieisime kitą keliuką. Atsidusome ir patraukėme tiesiai per aukštapelkę. Radome gražiausių kupstų ir pernykščių spanguolių. Kojų nesušlapome. Keliuką prieiti buvo labai smagu. O iš jo įsukome į nemenką kelią.

Virš galvų nuplasnojo du didžiuliai balti paukščiai. Dorai suprasti, kas jie per vieni nespėjome. Likusi kelio atkarpa vedė plačiu keliu, pro kirtavietę, pelkę, pievą su milžiniška pavėsine. Ir, galiausiai, mūsų atkarpos pabaiga prie jaukios pavėsinės su stalu ir suoleliais. Saulė dar aukštai, net keista..