Pėsčiomis per Lietuvą 5

16 balandžio, 2020 autorius Mama

Kapčiamiestis – Macevičiai (13km).

Šios dienos planus nemaloniai pakoregavo išnykęs tiltas.

Iš Kapčiamiesčio išsiruošėme nesunkiai. Automobilį palikome centrinėje aikštėje.

Aikštė mūsų jau apžiūrėta, pabandėme patekti į bažnyčią. Deja, ji uždaryta, beliko tik pasigrožėti medinėmis skulptūromis šventoriuje.

Iš bažnyčios patraukėme kompozitoriaus Č. Sasnausko gatve. Ant namo užkabinta lentelė su QR kodu, bet muzikinių kūrinių nuorodoje nebuvo. Paskaitėme, kad Č. Sasnauskas sukūrė muziką Maironio eilėraščiui “Kur bėga Šešupė“.

Miestelis netrukus baigiasi. Einame tolyn plačiu žvyro keliu. Pralekia automobilis. Nuo medžio perdirbimo įmonės kelelis susiaurėja ir eiti tampa daug smagiau, mišku.

Einame ilgokai. Vis besidairydami, kur čia patogiau nusukus link Baltosios ančios upės. Galiausiai pasirenkame vieną iš keliukų dešinėn. Juo pasiekiame upės vingį. Atsiveria gražus vaizdas..

Nors.. Ne toks ir gražus.. Tolumoje, kur turėtų būti tiltas, tamsuoja tik jo poliai.. Hmmm.. Gal tiltas kitoje vietoje, o gal mes nematome? Neramia širdim patraukėme paupio šlaitu link tilto. Prieiname prie pat upės ir.. tiltas buvo, bet nebėra..

Vandens daug, perbristi nėra kaip.. Nežinia, kaip tie tikrieji žygeiviai eina per patvinusias kalnų upes.. Nesijautėme nė vienas norintis bristi į šaltą vandenį vidury žiemos.. Bet ką dabar daryti? Ilgokai sukome galvą, tyrinėjome žemėlapius, žiūrėjome į laikrodžius ir skaičiavome, kiek šviesaus meto dar mums liko.. Galiausiai nusprendėme dalintis į dvi dalis. Tėtį su vyresnėle paleidome grįžti sparčiu žingsniu iki automobilio, o mes su seneliu ir mažyle palikome laukti miške prie kelio.

Ilgokai stovint, sėdint ir nelabai judant darėsi šalta, laikas slinko lėtų lėčiausiai. Nelengva laukti.. Palikę kelmus ant kurių patogu sėdėti, pasislėpėme miške tarp kadagių nuo vėjo. Šilčiau. Mažylė su seneliu susigalvojo žaidimų.. Galų gale sulaukėme žinutės, kad automobilis pasiektas.. Nuostabu! Už kelių minučių jau visi sėdėjome šiltame automobilyje ir keliavome į kitą upės krantą. Kitame krante šiokia tokia aikštelė, iš jos ir tęsėme kelią.

Liko vos pora valandų iki saulės laidos, o mums dar visi 8 kilometrai.. Pabandėme užduoti spartesnį tempą. Kelias vedė tolyn mišku iki pat Lietuvos-Baltarusijos valstybinės sienos apsaugos zonos. Ant kiekvieno medžio užklijuoti geltoni įspėjantys ženklai, kad nė mintis nekiltų čia žengti žingsnio. Kelias palei pasienio zoną gerai išvažinėtas. Paėjėję juo, nudžiugome galintys nusukti kairėn link Baltosios Ančios tvenkinio.

Ant posūkio radome suolelį po medžiu. Mergaitės abi tarsi susitarusios tvirtino, jog jau esame čia anksčiau buvę.. Mes, tuo tarpu, puikiai žinojome, kad čia esame pirmą kartą gyvenime.. Pasirodo miške galva gali nesunkiai susisukti. 🙂

Dabar kelias buvo nuostabus. Toks tikras miško kelias, kuriuo norisi eiti ilgai ir grožėtis. Tik, deja, po truputį atslenkanti prieblanda mus vijo pirmyn kuo greičiau. Ir štai, galiausiai, jau saulei nusileidus, bet dar nespėjus smarkiai sutemti, priėjome Macevičius. Nuostabi vieta ant tvenkinio kranto ir perspėjantys ženklai, kad pėstiesiems čia kelti kojos nevalia.. Kaip gera, kad spėjome įveikti šios dienos maršrutą!