Pėsčiomis per Lietuvą 1

21 kovo, 2020 autorius Mama

Juozapavas – Neravai (12,5km)

Jau ne pirma vasara vis žingsniuojame per Estiją. Ir vis svajojame, kad ir Lietuvoje būtų daug tokių nuostabių, ilgų takų įrengta. Kol.. vieną dieną.. nusprendėme nebesvajoti, o tiesiog eiti. Patogiau per Lietuvą būtų turbūt dviračiu, nes retai rasi takų, skirtų tik pėstiesiems. Bet keliavimą dviračiais po traumos esame kiek apriboję. Be to, Lietuvai turime daug daugiau laiko negu kitai šaliai, kur savaitgaliui nukakti nelengva.. Todėl pėsčiomis viską atidžiai apžiūrėti gal net ir smagiau.

Esame girdėję ir apie piligriminius kelius per Lietuvą. Bet kažkodėl prisėdę nusipiešėme savo. Gal dėl to, kad nesijaučiame piligrimais, keliaujančiais į Ispaniją, o labiau norintys pažinti Lietuvą.. Bet tikrai džiaugiamės ir Camino Lituano, ir šv. Jokūbo keliais per Lietuvą. Kuo daugiau, tuo geriau! Bet.. jeigu tik.. lietuviškos organizacijos sukurtų pažintinių takų per Lietuvą.. mūsų svajonės būtų išsipildžiusios ir mes su džiaugsmu jais keliautumėm. O dabar.. dabar išbandysime savo pieštinį maršrutą ir.. labai tikimės būsime perėję Lietuvą pėsčiomis.. kada nors.. po dešimtmečio.. 🙂

Pasirinkome maršrutą piešti iš Lazdijų į Zarasus. Labiausiai dėl to, kad toliausi taškai vos porą valandų nuo Vilniaus ir galima spėti nuvykti net trumpą žiemos dieną. Kol kas judame tikrai lėtai, pavyksta vos po 12km per kartą ir tik po kartą ar du per mėnesį. Bet vis pirmyn.
Pirmąjį etapą pradėjome ties Lazdijų informacijos centru netoli Lenkijos sienos. Užsukome į jį sekmadienį labai nustebę, kad veikia. O pasirodo ne tik dirba, bet ir ilgai – iki 8tos vakaro. Turistai stoja čia labai dažnai, net ir mes matėme. Še tau kad nori, va ir pirmas kelionės netikėtumas! Labai pareklamavo mums keliauti buvusiu pasienio keliu, apžiūrėti Lazdijus ir įveikti Camino Lituano atkarpą. Kada nors mielai tai padarytumėm. Galbūt verta būtų ir mūsų maršrutą pataisyti/pakeisti. Bet dabar, apsilankę mokamuose wc, išėjome eiti savo numatytu keliu.
Ši atkarpa turėjo būti viena paprasčiausių, nuobodžiausių, daugiausia keliais. Labai nustebome, kad ir čia žingsniuoti mums patiko.

Iš pradžių ėjome asfaltuotu keliu, automobilių nedaug, bet eiti nepatogu, nes mūsų lazdos pritaikytos minkštam gruntui. Norėtųsi išsukti, kad ir pagal rodyklę į kaimo turizmo sodybą, galbūt ten būtų nuošalesnis keliukas. Bet kantriai einame tiesiai – žemėlapy kelių paežerėje nematėme. Žvalgomės į sodybas, pakalbame apie stovus pienui. Kol galiausiai, už milžiniško aptvaro, išsukame į žvyrkelį Pasienio gatve. Buvome nusimatę du kelius, kaip pereiti į Lazdijų-Kučiūnų kelią, bet pirmasis pasirodė nelabai tinkamas. Galbūt ir praeitumėm, bet nedrąsu per sodybų teritorijas. Todėl priėję Miško gatvę, sukame link Miškinių. Sodybose loja šunys, mūsų laimei, visi pririšti. Radome pakelės kryželį. Kelionę labai paįvairino tamsūs debesys tolumoje ir įdomiai viską apšviečianti saulė. Ir štai per kelią prašuoliuoja trys žvitrios stirnos. Mergaitės svajoja pamatyti kuo daugiau laukinių gyvūnų. Šiandien pavyko. Ateiname gatve į Miškinius. Čia dar vienas pakelės kryžius. Smagu, kad galime ramiai juos apžiūrėti. Miškiniuose nusukame į paprastesnį keliuką, visai be eismo. Sunkiausia dalis atrodo jau už nugaros. Aplink įdomios, įvairios sodybos.

Neilgai trukus prieiname Šulnelius. Mus aploja antrasis palaidas šuo, kurį pagyvenusi moteriškė apramina ir mus užkalbina. Kur mes einame? Sunku pasakyti, kur tas mūsų automobilis stovi.. Sakome iki kelio į Lazdijus. O, tai jau nebetoli, nudžiunga moteriškė, o su ja ir mūsų mažylė. Moteriškė pasidžiaugia mumis, papasakoja savo vargus, net susigraudina. O mes klausomės nustebę iš netikėtumo ir įdomios galimybės pabendrauti. Vyresnėlė iki šiol prisimena tarmišką šnektą ir labiausiai įstrigusius žodžius “bernukas“ ir “mergitė“. Atsisveikiname pasilinkėję visa ko geriausio.

Ir.. pradedame ginčytis su mažyle. Ji dabar jau įsitikinusi, kad tikrai netoli, juk sakė! Ir sunku ją įtikinti, kad dar liko geroka kelio atkarpa. Mus mažoji apipila klausimais. Gal paklydome? Kaip surasime automobilį, ar tikrai žinome kelią?.. Galiausiai kažkaip viskas pasimiršta ir žingniuojame toliau smėlėtu keliu. Dešinėje vaizdas į mažą pelkikę, šiek tiek medžių, ko šiandien beveik nematėme šalia. Prieiname kelią į Jurčiūnus, kuris virsta asfaltuotu. Dairomės į sodybas ir tolumoje atsiveriantį Galsto ežerą. Už Jurčiūnų sukame dešinėn ir leidžiamės prie ežero galo. Kelias apaugęs, bet vėlyvą rudenį tai ne problema. O iššūkis iškyla tik priėjus žemiausią kelio vietą. Ji – apsemta. Visa laimė, aukšta augmenija šalia leidžia kirsti balą nesušlapus kojų, tik apkimbame šapais. Šalia ežeras, kylame šlaitu vėl aukštyn ir mėgaujamės atsiveriančiu vaizdu. Pasirenkame kairesnį kelią po medžiais. Užkilus sukame provėžuotu, lyg ir važinėjamu, keliu, kol atsiduriame prie sodybos. Prie vargu ar tikslus žodis. Jautėmės einą per pačią sodybos teritoriją. Visa laimė šiandien ji buvo tuščia ir mūsų nieks neaplojo, nieks neužtvėrė kelio. Geriau, kad per vidurį sodybos daugiau eiti netektų.. Na taip.. Bet žemėlapy ne viskas atrodo taip, kaip realybėje. Paskubinę mergaites, prie automobilio atsiduriame prieš pat sutemstant. Pirma diena patiko ir pasitvirtinome, kad dienomis, kai saulė leidžiasi anksti, spėjame šviesiai nueiti vos 12km.