Sekmadienio popietę toli kur nors nebenuvyksi. Išsiruošėme tiesiog pasivaikščioti po mišką ir radome visokių įdomybių.
Nuo degalinės pasukome Neravų gatve. Sėkmingai pervažiavę geležinkelį, vingiuotu keliu, Spyglių gatve važiavome tol, kol suradome vietos pastatyti automobiliui. Mes čia ne vieni. Radome ir šunis vedžiojančių žmonių, ir grybautojų. Iš pradžių tik pakraipę galvas, ką galima rasti spalio pabaigoje, netrukus ėjome įbedę nosis į žemę ir mes. Grybų tikrai yra. Lėtai judėjome miško keliuku, vedančiu maždaug palei geležinkelį. Žemėlapyje matėme Neravų pažintinį taką ir netrukus sėkmingai atsidūrėme prie jo. Vidury miškų, atrodė nelankomas ir jau senstelėjęs. Bet dar puikiausiai tinkamas žingsniuoti medinis takas. Kodėl čia reikia medinio tako, nežinia.. Bet jei yra, reikia juo ir eiti. Takelis trumputis net kilometro nesiekia, bet pavargusiems yra suolelių. Gamta graži, grybų yra, ko daugiau ir norėti iš takelio. 🙂 Nė nepajutome, kaip grįžome apėję visą ratuką.
Toliau žingsniavome miško kirtimu link Neries ir Neravų piliakalnio. Kelias, iš pradžių buvęs apylygis, netrukus pasitiko smagiais kalneliais. Aukštyn-žemyn smagiai judėjome, kol žemėlapyje atrodė jau metas sukti. Deja, pėsčiųjų takelio, matomo žemėlapyje, iš tikrųjų nėra.. Paėjome pirmyn, atgal, surasti nepavyko. Kas beliko, nusistatėme kryptį ir patraukėme tiesiog per mišką. Priėjome gilią raguvą, nedrįsdami leistis į ją žingsniavome pakraščiu, kol priėjome vis tik takelį. Puiku. Takeliu eiti mums daug drąsiau, paskutinis nusileidimas, pakilimas ir štai mes jau ant piliakalnio. Piliakalnis apaugęs, bet vaizdo į upę šiek tiek atsiveria. Pailsėjome, užkandome taip tarsi įkopę į aukščiausią viršūnę.. 🙂 Ir patraukėme toliau, nutarę pažiūrėti, kur išmintas takelis mus nuves, kad nereiktų grįžti. O jis tikrai puikiai mus išvedė į miško kelią, kuriuo sėkmingai pasiekėme automobilį.
Viso nuėjome beveik 5 kilometrus ir užtrukome dvi su puse valandos.
Informacija:
https://www.piliakalniai.lt/piliakalnis.php?piliakalnis_id=745
Parašykite komentarą