Visai netrumpas pažintinis takas mišku, o vėliau gatve ir miesteliu.
Kur pastatyti automobilį galvą teko pasukti. Galiausiai nusprendėme palikti Bažnyčios gatvės gale, ties posūkiu. Čia yra vietos porai automobilių.
Iš karto radome stendą su nupieštu maršrutu. Maršrutą sudaro du žiedai, pasirinkome apeiti didesnįjį.
Paprastai mėgstame pradžioje nueiti dalį gatvėmis ar keliais, o užbaigti mišku. Bet šį kartą nesijautėme tvirtai, tad nusprendėme sekti ženklais, kur mus bevestų.
Pirmiausia, sekdami jais, atsidūrėme tualete. Irgi neblogas variantas, pasinaudojome.
Tada vietiniai, vedžioję šunis, pamatė mūsų sutrikusius veidus ir nukreipė, kur reiktų žingsniuoti toliau. Gražiu takeliu pro kryžių, medines skulptūras, akmeniniais laiptais nusileidome iki Šventaduobės. O kiek čia prikritę lapų! Storiausias kilimas.
Pasigrožėję Šventaduobe ir prisimėtę iki soties lapais, pajudėjome toliau. Takelis nuvedė per upelį ir užkilo į kalvą. Atsidūrėme lauko pakrašty. Bet takas vis tiek sugebėjo vingiuoti tarp medžių. Kol galiausiai įlindo gilyn į mišką. Atėjome iki Vaiguviškių piliakalnio.
Jis apaugęs ir ypatingų vaizdų nematyti. Taip pat nematyti ir tako, kur eiti toliau. Tikriausiai reikėjo grįžti iki sankryžos, bet mes pasirinkome ieškoti takelio ir stačiu šlaitu ritomės žemyn, kol galiausiai vėl suradome taką – miško keliuką. Džiaugėmės vėl atradę rodykles. Takas nuleido mus iki Vaiguvos upelio. Perėję tiltuką patekome į pėsčiųjų taką.
Automobiliams skirta gatvė, o tiksliau Vaiguvos upelis-gatvė. Nieko sau.. Būtumėm pagalvoję, kad taip buvo seniau, jei nematytumėm šviežiai įspaustų automobilių ratų žymių..
Vaiguvos kaimelis turi nepaprasto grožio sodybų, akmenų su eiliuotais tekstais ir paveikslų. Ačiū dailininkui.
Priėjus kaimo pakraštį nenudžiugome. Toliau reikės eiti automobiliniu keliu. Išsirikiavome vorele ir bandėme ieškoti grožio aplinkui. Sveikiems gyviems pavyko pasiekti laiptus, kylančius į Plokščių bažnyčią.
Lengviau atsikvėpėme ir užkopėme į apžvalgos aikštelę prie bažnyčios. Puiki vieta užkąsti, pasėdėti, pailsėti ilgėliau.
Grįžome į pagrindinį kelią. Eiti juo baisoka. Kelias nuveda į “Kančių kelius“ – memorialą tremties kančioms atminti.
Ant akmeninės sienos sukabinti ir svarbiausi Lietuvos senovės mūšiai.
Dar toliau namukas, kurio rūsyje buvo kankinami žmonės užėjus sovietams.
Į Kriaučiūno sodybos vietą, deja, neužsukome. Jau labai norėjosi grįžti į miestelį su šaligatviais arba į mišką.
Nusukome palei pagrindinį kelią ir, užkopę į šlaitą, galų gale sulaukėme šaligatvio. Toliau vingiavome miesteliu, pro Kudirkos akmenį, virtusį girnapusėmis. Kol pametėme tikrąjį taką iš akių.
Žemėlapyje nusistatėme, kaip grįžti į automobilį ir jį sėkmingai pasiekėme.
Viso nuėjome 6,5km ir užtrukome beveik 3 valandas.
Informacija:
https://www.pamatyklietuvoje.lt/details/ploksciu-pazintinis-takas/4418
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą