Nutiko taip, kad netikėtai savaitgalį likome be automobilio. O pamatyti ką nors įdomaus visai norisi. Pabandėme aplankyti du dvarus visuomeniniu transportu.
Pirmiausia traukiniu nukakome į Lentvarį. Netikėta, koks traukinys atrodė šiuolaikiškas. Visai nebepriminė traukinių, kuriais keliavome vaikystėje.. Mergaitės vos spėjo įsitaisyti, kai paaiškėjo, kad pasiekėme Lentvarį ir reikia lipti. Pasirodo kelionė gali būti ir per trumpa. 🙂
Išlipome. Aplankę vietinę parduotuvę pasijutome beveik ne Lietuvoje.. Mergaičių akimis, lietuviškai nelabai kas kalbėjo ir joms tai buvo šioks toks šokas..
Papildę maisto atsargas, požeminiu tuneliu perėjome į kitą Lentvario pusę. Pro parkelį į miesto dalį, kurios gale mūsų laukė Lentvario dvaras. Pradėjo stiprokai lyti, bet mes didvyriškai kulniavome tolyn.
Smagu turėti tokį gražų dvarą Lietuvoje, kiek liūdna, kad jis, būdamas taip arti sostinės, dar nerenovuotas ir neblizga..
Skubėti niekur nereikėjo, tad išnaršėme dvaro ir parko teritoriją skersai išilgai. Man regis tiek dar nebuvome čia matę.. Gražu.
Kai jau atrodė viską apžiūrėjome, atėjo laikas keliauti į Trakų Vokę. Grįžome prie pirmųjų miestelio namų ir sukome į Vytauto gatvę. Kaip tyčia atvažiavo autobusas. Reikėjo atsispirti pagundai pasislėpus nuo lietaus juo grįžti.
Judėjome gatve tolyn, žvalgydamiesi į aplinkinius namus. Vytauto gatvė virto Senąja ir mes nusukome į Žvaigždžių gatvę. Lietus apstojo, bet žmonių dar vis nebuvo matyti, tik namai, automobiliai ir garsiai plonais ar storais balsais lojantys šunys.
Žvaigždžių gatvele smagiai ėjome iki pat pabaigos, kol teko įsukti į Mačiuliškių gatvę. Ji platesnė ir judresnė. Vyksta daug naujų statybų. Reklamuoja, kad 15 minučių iki miesto.. Mums taip neatrodo. 🙂
Iš čia sukome į Matiškių gatvę, kuri virto pievos provėža. Projektuojama nauja gatvė. Jos pabaigoje netikėtai atsidūrėme ant stataus pylimo. Nuo jo mažylė netyčia nusileido kaip nuo čiuožyklos.
Trumpa atkarpa Lentvario gatve tikrai nemaloni. Labai apsidžiaugėme nusukę į Kaimynų gatvę. O čia ir vėl statybos. Tik eismo beveik nėra. Praėję didesnę namų dalį stojome užkąsti. Paįvairinimui, vietoje kelmo ar virtuolio, įprasto mūsų pasivaikščiojimuose, galėjome patogiai įsitaisyti ant betoninio bloko.
Pasukę dešinėn į Švažo gatvę Gureliuose, pasijutome vėl trumpam atsidūrę civilizacijoje. Čia namai pastatyti seniau ir jau apgyvendinti. Mus sekė berniukas ant dviračio, atrodė jam visai nuobodu, o čia kažkas eina pėsčiomis. Smalsu.
Kelio gale, visai netoli kapinių, berniukas įsidrąsino paklausti, kur mes čia einame. Nes, matyt, kelio toliau nėra. 🙂 Atsakėme į Trakų Vokę. Toli sako.. O mums taip neatrodo. Už kapinių nusileidžiame nuo kalvos, kertame geležinkelio bėgius ir atsiduriame Trakų Vokės dvaro parke.
Vėl žalia, medžiai aplink. Pats dvaras aptvertas, renovuojamas. Aplink daug automobilių, viduje vyksta tautinių kolektyvų renginys. Įkišame nosį į vidų ir mes. Nors ir be tautinio kostiumo. Apsižvalgome, kiek manome esant padoru, ir išrūkstame vėl atgal į lauką. Parkas ir dvaras apžvelgti, metas keliauti namo.
Telefonas sako, kad greičiausiai atvažiuosime autobusu. Iki traukinio dar toli. Lekiame iki pagrindinio Trakų kelio. Netrukus atvažiuoja autobusas pilnut pilnutėlis. Tikriausiai suaugusių būtų nepriėmę, bet su vaikais įsiprašėme į šiltą ir sausą autobusą. Įsispraudėme tarp sėdynių stačiomis, įtraukę pilvus, ir netrukus jau buvome Vilniuje Savanorių prospekte su puikiu viešuoju transportu.
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą