Į Snowdon kalno viršūnę, Velsas

« Craflwyn, Hafod y Llan ir Llyn Dinas takas, Snowdonia nacionaliniame parke, Velsas

Skrebio miško taku, Aukštadvario regioniniame parke »

Į Snowdon kalno viršūnę, Velsas

14 vasario, 2020 autorius Mama

Snowdon’as – aukščiausias kalnas Velse. Paprastai su mergaitėmis į viršukalnes nekopiame, bet šį kartą nelabai pavyko atsispirti pagundai.. Juk aukščiausias kalnas!

Skaitėme ir svarstėme daug, ar su 9-mete ir 6-mete šis maršrutas tikrai mums? Ar įveiksime? Kurį taką iš 8 įmanomų pasirinkti? Laukėme ir tinkamiausio oro, bet visas dienas, kiek praleidome Velse arba lijo, arba dulksnojo.. Taip liko Snowdon kalnas paskutinei dienai.

Sutarėme, kad jei bus per sunku – apsisuksime ir grįšime, bet bent jau būsime pabandę. Į viršų išsirinkome keliauti Pyg Track maršrutu. Jis trumpiausias, o atstumas mažylei dar svarbu.

Kėlėmės dar prieš aušrą, paruošėme sočius pusryčius kempinge ir auštant prižadinome mergaites. Dar kartą pasidžiaugėme, kad gyvename Lietuvos laiku ir lengviau keltis anksti.
Pen Y Pas automobilių stovėjimo aikštelėje buvome 7:15 vietos laiku.. Gavome paskutinę vietą! Ir dar nežinia ar tokią tikrą.. ant kampo..

Išėjome, su šiltomis striukėmis, kepurėmis ir pirštinėmis. Vasara. 🙂 Takas po truputį kilo aukštyn ir siaurėjo, galų gale tapo tiesiog akmeniniais laiptais.
Iš lėto stūmėmės pirmyn. Lenkdavo mus visi, o lipikų tikrai nemažai.
Užkopėme į pirmąją kalvelę ir takas pasidarė plokštesnis. Pačiu laiku.

Neįtikėtina, kad jis vis dar buvo grįstas akmenimis. Mes nepratę prie tokių kalnų takelių. Už posūkio atsivėrė vaizdas į kalnų ežerus. Tamsių debesų fone jie atrodė nuostabiai.

Priėjome antrąją pakilimo dalį. Kelias be sustojimo vedė aukštyn, kaip lygumų gyventojams, jaučiasi, kad trūksta treniruočių. Bet atkakliai, iš lėto, kilome. Sunkiausia atkarpa, kur kojų nebeužtenka, tenka naudotis ir rankomis – įveikta. Mažylei netgi padėjo paslaugus vyriškis įveikti šią atkarpą. Takas dar vis grįstas akmenimis, pasirodo jis toks iki pat viršūnės! Įveikėme stačiausią atkarpą kaip tik prieš ateinant lietui.

Užlipus ant keteros, atpūškavo ir traukinys, pilnas turistų. Tai kaip dabar mergaites įtikinti, kad į aukščiausią kalną reikia lipti? 🙂 Paskutinė atkarpa palei traukinio bėgius nesunki.

Tik užkopę visi nubėgome pasišildyti į traukinio stotį, ir pasislėpti nuo stiprėjančio lietaus, virstančio sniegu. Vaizdų nuo viršūnės nematyti visai, mes debesyje. Aplinkui tik minios žmonių. Įvairiausių. Vieni ilgai kopę, keliaujantys daug dienų, kiti su basutėmis ir trumpomis rankovėmis, ką tik pailsėję, išlipę iš traukinio.

Ilgokai pabuvę, susiruošėme leistis žemyn. Mums žemyn leistis lengviau, tik mažylė kiek nuvargusi. Nesunkiai nužingsniavę ketera žemyn ir nulipę laiptais gerą galą, sustojome prie “rankinės“ dalies. Čia nutįsusios eilės tiek leistis, tiek lipti į viršų. Kelias vienas ir sunkus. Kantriai atstovėję įveikėme paskutiniąją sunkiąją dalį. Pasisekė!

Bet tiek žmonių einančių dar nesame matę. Jų daug ir jie visur. 🙂 Sankryžoje pasirinkome grįžti Miners taku atgal. Jis kiek lengvesnis nuo šios vietos, bet ilgesnis.
Būtumėm visai atsipalaidavę, tik lietus ir nuovargis šiek tiek šaldė mažylę. Susirengėme viską, ką tik buvome pasiėmę, bet vis tiek dar trūko vieno megztinuko..

Paskutinį puskilometrį bandėme įveikti piemenėlių daina “Saulala, motula, užtekėk, užtekėk..“ ir kalbomis, kaip piemenėliai kojas šildydavosi karvašūdyje.. Padėjo. 🙂 Atėjome, ir lėkėme į pastatą pasišildyti..