Pembrokeshire krantams apžiūrėti paskyrėme 3 dienas. Oras tuo metu nelepino, bet ir nebuvo pats blogiausias. Kiekvienai dienai parinkome po pusdienio maršrutą. Apie 7-8km. Tiek, kiek smagu nukeliauti pėsčiomis su mergaitėmis.
Pirmąją dieną išsiruošėme į Marloe pusiasalį. Siaurais keliukais vingiavome link stovėjimo aikštelės. Mokama. Buvome vieni pirmųjų. Pradžioje pražingsniavę keliuku, pasiekėme kranto taką. Takas puikiai sužymėtas, siauras, jaukus, pakraščiai apaugę sirpstančiomis gervuogėmis. Mergaitėms patiko atidaryti ir uždaryti įvairius vartelius, o mums žvelgti į tolį, į jūrą..
Kraštovaizdis tapo dar įspūdingesnis, kai pradėjo matytis pirmosios pakrančių uolos. Aukštos, stačios, nubyrėjusios ir sluoksniuotos.
Priėjome keltą, keliantį į Skomer salas – paukščių karalystę. Radome ir mažą nemokamą ekspoziciją, joje smagu pasislėpti nuo vėjo, šalčio ir lietaus.
Netoli kelto pasinaudojome proga prieiti prie pat jūros ir gėrėtis į akmenis dūžtančiomis bangomis.
Kaip iki kelto reikėjo nusileisti, taip netrukus, pakankamai stačiai, takelis vėl užvingiavo ant uolų į plynaukštę. Kadaise buvo numatyta, kad čia ganysis elniai, jiems įrengtas aptvaras, bet niekas elnių taip ir neatgabeno..
Nukeliavome link jūrininko budėtojo būdelės. Čia teko trumpam prisėsti ir pasislėpti nuo stipraus vėjo gūsių su lietumi. Užkandome, ir vėl į kelią. Takelis vingiavo arti uolų krašto taip, kad kartais net nebuvo labai drąsu juo žingsniuoti..
Bet ir uolos čia nepaprasto grožio, kviečia prieiti dar arčiau.. Akį traukia įvairiausios formos ir spalvos. Netrukus takas nusileidžia į nemenką paplūdimį su smėliuku, uolomis ir jūržolėmis apaugusiais akmenimis. Nors šalta, bet žmonės drąsiai neria į jūra su hidrokostiumais ir ant banglenčių. Iš paplūdimio netoli ir stovėjimo aikštelė, kuri dabar jau pilnutėlė.
Antrąją dieną keliavome į St Govans kyšulį. Kelias iki jo eina per karinę zoną, tad Bosherston stovėjimo aikštelėje (mokama) pasiklausėme darbuotojos, ar galima eiti. Ji patikino, kad rugpjūtį visada kelias atviras. Čia stoja ir autobusiukai, kurie gali nuvežti ir parvežti iš tam tikros Pembrokshire pakrantės tako vietos. Mes pasirinkome žiedinį maršrutą ir autobusiukais nepasinaudojome.
Pirmiausia įveikėme 2km keliu per karinę teritoriją su keistais pastatais, vartais ir perspėjančiais ženklais. Tylu, nė gyvos dvasios šiuo metu. Priėjome St Govans kyšulį. Čia nuostabiai įsikūrusi, pasislėpusi pakrančių uolose, koplytėlė iš 13a. Laipteliai lietui lyjant slidūs, visaip saugojomės, kad nenugarmėtumėm į bedugnę. Pavyko.
Pasiekus koplytėlę ir paskaičius aprašymus, vaizduotėje atgyja įvairiausi praeities vaizdiniai. Užtrukome ilgokai, įdomu ir nusileisti link jūros, ir apžiūrėti uolas. Kai iškilome vėl ant kalno, taku žingsniavo nemažai žmonių. Kelias vedė pro bunkerius, naudotus karo metu, fortą. Daugelis žmonių čia ir pasiliko, o mes traukėme toliau. Netikėtai atsivėrė smėlėtas paplūdimys. Čia gausybė žmonių, kuriuos galėjome stebėti, kol valgėme patogiai įsitaisę ant akmenų. Vieni maudėsi, kiti vaikščiojo, treti plaukiojo banglentėmis ir kuo ilgiau sėdėjome, tuo daugiau jų čia rinkosi.
Metas judėti toliau. Nepastebėję ženklelių šiek tiek išklydome iš tako ir gavome bristi per žolėmis apaugusias smėlio kopas be tako. Savo taku eiti vėl buvo gera ir lengva.
Netrukus atsidūrėme prie tvenkinių. Vieni tvenkinukai maitinami šaltinių vandeniu, juose auga lelijos, kiti sukurti užtvenkus upelius ir gausiai apaugę nendrėmis.
Iki aikštelės keliavome tvenkinio viduriu nutiestu mediniu tiltu. Nė nepastebėjome, kaip atsidūrėme prie automobilio.
Trečiąją dieną nuvykome į St. Anns kyšulį. Šį kartą pirmiausia patekome į nediduką smėlėtą paplūdimį, kuriame nebuvo nė gyvos dvasios. Tik smėlyje įspaustos pėdos liudijo, kad kartais čia žmonės užsuka. Mergaitės mielai čia būtų buvusios dar porą valandų. Bet šiaip ne taip įkalbėjome keliauti toliau.
Iš paplūdimo siauru takeliu užpūškavome į kalną. Atsidūrėme tarp tokių krūmų, kad mažylė beveik nieko nematė, tik takelį. Ant kalno krūmai retėjo ir takas virto keliu. Čia pastatas, panašus į viešbutį, kadaise buvo karinės paskirties. Atrodė paslaptingai ir neprieinamai. Palei spygliuotą tvorą keliavome tolyn. Takas nusileido prie jūros. Gražu. Bet į kalną kopti vėl nelengva.
Priėjome istorinio įvykio lentą. Čia išsilaipino Henris Tudoras, pradėjęs rinkti paramą, laimėjęs mūšį, tapęs karaliumi ir pradėjęs Tudorų dinastiją.
Priartėjome prie gyvenamo namo su švyturiu. Iki jo teko eiti per gyvulių ganyklų aptvarą. Eiti vargu ar tinkamas žodis. Po kojomis visur gausybė “tortų“. Visiškai jų išvengti neįmanoma, bet stengėmės atsirinkti bent jau ne šviežiausius.
Prie švyturio nuostabios uolos. Prasilenkėme su daugiadieniais keliautojais. Gal kada.. ir mums taip pavyktų.. Bežingsniuojant toliau pastebėjome besiganančius arklius. Jie drąsiai elgėsi ant uolų ir atrodė labiausiai jiems rūpi skani žolytė, o ne statūs skardžiai.
Mes tuo tarpu pasukome link automobilio. Dar viena puiki diena.
Oficiali informacija:
http://enjoy.pembrokeshirecoast.org.uk/details.asp?locid=678&lang=eng
http://enjoy.pembrokeshirecoast.org.uk/images/files/half_day/deerpark_marloes.pdf
http://enjoy.pembrokeshirecoast.org.uk/details.asp?locid=592&lang=eng
http://www.pembrokeshirecoast.wales/files/files/walk%20pdf/half_day_walks/english/bosherston_stgovans.pdf
http://enjoy.pembrokeshirecoast.org.uk/details.asp?locid=636&lang=eng
http://enjoy.pembrokeshirecoast.org.uk/images/files/half_day/stanns_head.pdf
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą