Važiuojant šiuo keliu galima pamatyti 2 ir 8 Lenkijos Romintos girioje esančių, medžioklės laimikį liudijančių, akmenų. Jie vieninteliai lengvai prieinami, iki kitų reikia žingsniuoti per gūdžią girią. Į medžiokles Kaizeris išsiruošdavo iš medinio medžioklės namelio, pastatyto norvegišku stiliumi. Jis dabar turėtų būti Rusijos pusėje, Radužnoje. Pažvelgus į nuotraukas, atrodo tikrai įspūdinga pilaitė, visai ne “namelis“.
Žygio pradžią pasiekti ne taip lengva, Romintos girios viduryje. Kai išsukome iš asfaltuoto kelio ties Žytkiejmy, vieškeliu riedėjome 6km gilyn į mišką. Pervažiavę Bliedzianką upelį suradome daug vietos palikti automobiliui. Sunkiai išsiruošėme ir pajudėjome.
Šį kartą kažkodėl važiuoti buvo nelengva. Gal kad plieskė karšta saulė? Privažiavome pirmąjį Kaizerio akmenį. Nuo ryškios saulės šviesos akys vos galėjo įskaityti pavėsyje esančio ženklo užrašus. Čia 1900.09.24 buvo sumedžiotas elnias su įspūdingais ragais, kažkokių 24-ių balų vertės. Mes nelabai ką suprantame apie elnius, bet jei jau iškalta ant akmens, turėjo būti rimti ragai.
Bevažiuojant toliau, paaiškėjo, kad maršrutas veda ne per patį palankiausią kelią dviračiams, tad teko apvažiuoti aplink, kitaip nei nurodyta. Bet atkarpa nedidukė. Galų gale po dar poros posūkių pasiekėme nuorodą link kito medžioklės atminimo akmens. Palei ežerą nusileidome iki dešinėn vedančio kelelio.
Atrodė akmuo bus čia pat, bet vis važiavome ir važiavome. Visa laimė šis akmuo didžiulis ir nepastebėti jo sunku. Čia 1912-aisiais Kaizeris Wilhelmas sumedžiojo 2000-antąjį savo elnią.. Kaži kiek tokių ženklų dar yra Rusijos pusėje? Pro girininkiją sugrįžome į savo kelionės pradžią. Nors važiavome sunkiai, bet pamatyti medžioklės atminimo akmenis buvo įdomu.
Maršrutas teigia, jog jo ilgis 12km, bet mums atrodė nuvažiavome daugiau.. Užtrukome 4 valandas.
Automobilyje atsigavome ir dar nuvažiavome pasižiūrėti trijų valstybių sienų sankirtos. Jei miške nematėme nė vieno žmogaus, tai čia jų daugybė. Labai daug atvažiuoja su dviračiais. Valstybės sienos labai skirtingos. Lietuva apsitvėrusi nauja, rimta tvora, Rusijos tvora vietomis paklypus, bet gausybė kamerų, o Lenkija neturi jokios tvoros tik nuo Rusijos atskiria išartas žemės plotas. Pačiame sankirtos taške stovi stulpas. Keisčiausia tai, kad pagal taisykles to stulpo apeiti ratu negalima, nes trečdalis priklauso Rusijai. Visur iškabinti apie tai perspėjantys ženklai. Tiesa, visi mūsų matyti žmonės šiai taisyklei nusižengė ir vaikščiojo nekreipdami jokio dėmesio į perspėjimus. Savotiška patirtis.
Grįžome į Lietuvą laimingi ir patenkinti, bet besidžiaugiant paaiškėjo, kad ne viskas mums taip sėkmingai susiklostė.. Mažylės galvoje radome įsisiurbusią erkę, kurios ištraukti su nenutrūkusia erkės galva nepajėgėme. Išbandėme atrodo visas priemones ir leistinas, ir neleistinas erkės galvai pašalinti.. Bet neturėjome jokių tinkamesnių įrankių, gal ir plaukai trukdė.. Ką gi.. Nors ir žinome, kad turėtų pasišalinti pats svetimkūnis kada nors, bet rizikuoti nenorėjome.. Juk mūsų vaikas, o jei užkratas liko, ar pan.? Nuvykome į Vilkaviškio ligoninę, nes tik jos priėmimas dirbo sekmadienį vakare. Jautėmės truputėli juokingi su savo poreikiais, bet mus vis tiek užregistravo. Iš pradžių nusiuntė pas sesutę. Ji traukė traukė – neištraukė.. Dar laukėme, atsilaikėme ir prieš siūlymus palikti viską kaip yra.. Galiausiai atėjo linksmas chirurgas, kuris per porą minučių “išoperavo“ erkės galvą.. Tikiuosi neatitraukėme jo nuo svarbesnių darbų..
Po šio “nuotykio“ jau tikrai galėjome keliauti namo..
Maršrutas nr. 46 iš knygelės “Masurien“:
https://www.rother.de/rother%20wanderf%FChrer-masuren-4430.htm
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą