Apie šį taką informacijos rasti nebuvo lengva. Bet tai turbūt pirmasis kartas, kai sunkiai surastas takas maloniai nustebina. Netrūko kelio žymėjimų, nepaklydome, ir tik labai trumpoje atkarpoje teko brautis pro aukštus žolynus.
Keliaudami iš stovyklavietės automobiliu dar stabtelėjome pažvelgti į apylinkes nuo dviejų apžvalgos bokštų. Nuo vieno iš jų atsiveria vaizdas į Ragainę, gražu, įdomu, bet tuo pačiu ir šiek tiek liūdna žvelgti į kitą Nemuno pusę.
Trumpai pasigėrėję nukakome ieškoti miško tako pradžios. Automobilį pasistatėme Šereitlaukio kaime ir patraukėme pėsčiomis medžių alėja. Kodėl kaimas vadinasi ŠereiTlaukis, o miškas ŠereiKlaukis, mums išliko klaustukas. Beeidami priėjome nesugadintą stendą su tako aprašymu.
Tako yra 3 variantai – 4km, 5,5km ir 9km. Pasirinkome patį ilgiausią. Kad jau eiti, tai eiti. Turime visą dieną.
Pradžioje žingsniavome asfaltuotu keliuku iki labai gerai prižiūrėtos sodybos, ar poilsiavietės. Ją priėję sudvejojome, kur sukti. Ženklai lydėjo į žolynus palei teritorijos kraštą. Sukaupę narsą, mažylę užsikėlėme ant pečių ir vorele bridome.
Visa laimė, bristi neteko toli. Netrukus vėl atsidūrėme senųjų medžių alėjoje, o miško tankmėje žolytės po kojomis tebuvo menkutės.
Žingsniavome minkšta miško proskyna ilgokai, kol mums prieš akis išniro Koplyčkalnis. Stendas mus smarkiai nuramino, kad einame tikrai ten, kur ir turėtume. Ir pradžiugino, kad netgi pamatysime kažką gražaus ir įdomaus.
Nuo Koplyčkalnio mūsų vargai baigėsi. Kelias nušienautas, sužymėtas ir visai nesunkus. Išėjome į atvirus laukus. Juose uodus pakeitė akliai, o pavėsį kepinanti saulės kaitra. Užsiropštėme į apžvalgos bokštą ir skaniai užkandome ant suolelio šalia. Lauko gale įlindome į miško paunksmę, kurioje radome net medinių lentelių taką.
Kaip gera, kai takai prižiūrimi! Pasiekėme Abšriūtų kalną – aukščiausią Rambyno regioniniame parke. Netoliese ir stendas apie Dallnitzo palivarką. Kelias vėl vedė alėja, šį kartą beržų.
Sekdami kelio ženklais atsidūrėme prie poilsiavietės su pavėsine ir stalais. Būtų smagu pabūti ilgėliau, bet spiečiai uodų nuginė mus tolyn.
Čia dar viena vieta, kur sudėtingiau sekti ženklais, nes atrodo, kad jie apveda ratuku. Gal dėl poilsiavietės?
Bet kažkaip sėkmingai susigaudėme ir netrukus žingsniavome siauru takiuku per mišką, sekdami ženklais ant medžių. Perbridę paparčių jūrą, išnirome į žemuogių pievą.
Čia jau stojome ilgam. Ir tik gerokai aprinkę uogas, užkopėme į Šereiklaukio piliakalnį.
Nuo jo kaimo keliuku grįžome į automobilį.
Nepaprastai džiaugėmės, kad yra toks takas. Kartais ir plačiai nereklamuojami takai pateikia malonių siurprizų.
O šiam takui atrodė nieko netrūksta, ir pažiūrėti yra ką – visokių įdomybių, ir kraštovaizdis įvairus, ir žymėjimas geras, ir atstumas toks, kad gali paėjėti.. Ačiū tiems, kurie sugalvojo, parengė ir rūpinasi takeliu..
Take užtrukome beveik 5 valandas.
Oficiali informacija:
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą