Rambyno regioniniame parke

Šereiklaukio miško taku, Rambyno regioniniame parke »

Rambyno regioniniame parke

1 rugpjūčio, 2019 autorius Mama

Kol atvažiavome išsimiegoję iki Rambyno regioninio parko, jau buvo gerokai po vidurdienio. Pirmiausia pasukome į Martyno Jankaus muziejų.

Tokio svetingumo Lietuvos muziejuje turbūt dar niekada nesame patyrę. Iki muziejaus darbo pabaigos buvo likęs vos pusvalandis. Buvome pasiruošę, kad mūsų nepriims, nes vėlu arba teks apibėgti bėgte. Nieko panašaus! Mus ne tik įleido, bet ir palydėjo su nuostabiais pasakojimais. Tiek daug apie Mažąją Lietuvą ir šio krašto istoriją dar nebuvo pavykę išgirsti. Patiko mums visiems be galo, be krašto.

Išėję jautėmės lyg būtumėm papuolę į kitą, nepažintą kraštą apie kurį dabar jau šiek tiek žinosime. Užtrukome dar ir po muziejaus darbo laiko pabaigos. Tad beeinant pro duris net nežinojome, kaip atsidėkoti. Ačiū, ir net “labai ačiū“ atrodė gerokai per mažai.. Lauke apžiūrėjome paveikslų parodą ir dar vis negalėdami atsitokėti pasukome link Rambyno regioninio parko lankytojų centro.

Šis jau buvo iš tikrųjų uždarytas, bet nuo jo rengėmės pėsčiomis žingsniuoti link Rambyno kalno, kad pramiklintumėme kojeles po kelionės. Taką radome nesunkiai, jis nėra labai kažkuo ypatingas, ar išbaigtas. Didelė dalis veda tiesiog keliu, kuriuo atvažiuoja automobiliai. Bet tos nedidelės atkarpėlės mišku ir apžvalgos aikštukės su vaizdu į Nemuną vis tiek atrodė vertos ėjimo.

Rambyno kalnas įdomus tuo, kad į jį lipti kaip ir nereikia.. Nuo kelio tiesiog paeini į šoną ir atsiduri ant aukšto, aukšto skardžio su įspūdingu vaizdu į kitą Nemuno pusę. Žinoma, nusileidome ir prie upės su pasienio stulpais.

Grįžtant prie automobilio, paėjėjome toliau iki Bitėnų kapinaičių. Jose tiek Martyno Jankaus, tiek Vydūno kapai.. Pačios kapinaitės visai nepanašios į lietuviškas, su vokiška tvarka, vokiškais kapais ir užrašais. Mes tikrai kitoje šalyje..

Radome ir pažintinį taką, palei Nemuną iki Bitėnų. Deja, juo žingsniuoti jau nebebuvo laiko. Gal kada kitą kartą..
Nakčiai apsistojome Bitėnų stovyklavietėje.

Joje radome du atskirai atkeliavusius vokiečių dviratininkus. Tiek mums, tiek jiems, manau, smagiau buvo gausesnėje kompanijoje. Pro stovyklavietę dažnai pravažiuodavo pasienio patruliai. Saugesnę stovyklavietę turbūt būtų sunku surasti..
Prasčiausia stovyklavietės dalis turbūt buvo kilnojami tualetai. Vokiečiai net nedrįso jais naudotis, tokie purvini ir atgrasūs jie atrodė. Pasidomėjome vokiečių planais – vienas jų baigs kelionę Klaipėdoje, o kita keliaus į Taliną pajūriu. Pavaišinome lietuviška juoda duona ir šviežiais vaisiais, kuriuos turėjome. Bet besileidžianti saulė priminė, kad laikas miegučio, tad atsisveikinę pasukome į savo palapines.