Dviračiais Antalieptės žiedu

30 liepos, 2019 autorius Mama

Oras pasitaikė pasakiškas, danguje nė vieno debesėlio. Antalieptės žiedo trasa atrodė pats tas vasariškam šeštadieniui. Pagal aprašymą mūsų laukė 20km.

Automobilį patogiai pasistatėme prie Antalieptės kraštotyros muziejaus. Deja, į muziejų užsukti nepavyko, buvo būtina susitarti dėl lankymo iš anksto. Nieko nepešę pajudėjome pirmyn. Maršrutas puikiai sužymėtas medinėmis lentelėmis, užrašai rodo kilometražą į abi puses.

Pradžia atrodė labai įdomi. Tik išvažiavome iš Antalieptės, kai mus pasitiko trumpos nuokalnės ir įkalnės, o pačioje apačioje įdomi hidroelektrinė. Nuo kalno leidžiasi milžiniški vamzdžiai, kaip įprasta matyti kalnuotose šalyse. Už elektrinės įriedėjome į jaukų miškelį, kelias visai neblogas, automobilių beveik nėra. Smagumėlis.

Deja, toks džiaugsmas truko neilgai.. Netrukus kelias virto sunkiu, dardančiu žvyrkeliu, be jokio pavėsio. Pabandėme nusukti keliuku link Verslavos piliakalnio, bet pamatę baisias nuokalnes ir įkalnes nusprendėme apsilankymą atidėti kitam kartui. Juk nežinia ar įveiksime visą kelią.

Pasistiprinome pievoje rastomis žemuogėmis ir grįžome į pagrindinį vieškelį. Sukandę dantis kratėmės į priekį. Kilometras, du, trys atrodė slenka be galo lėtai ir nuobodžiai. Šalinėnų atokvėpio aikštelę prie Antalieptės marių sutikome, kaip išsigelbėjimą. Pamaitinome savo išalkusius pilvus, pasimėgavom nuo marių sklindančia vėsa ir po truputį atgavome jėgas keliauti toliau.

Iki Šalinėnų kaimelio tęsėsi atrodo pats nemaloniausias žvyro kelias.. Vėliau kelias lengvėjo, vis koks posūkis ar platesni vaizdai.. O gal tiesiog apsipratome?
Posūkis, vedantis link Žvilbučių, mus ypač pradžiugino. Smagu išsukti į mažiau naudojamą, šalutinį kelią. Nuo čia pradėjome mėgautis maršrutu, tolumoje vingiuojančiu upeliu. Malonų atokvėpį suteikė apleistas Žvilbučių dvaras.

O už jo netrukus patekome ir į miško pavėsį. Va čia tai tikras malonumas.

Smagiai riedėjome iki Lūžų pilkapyno ir Šavašos pažintinio tako. Iš pavėsio teko išnirti jau netoli Antalieptės. Antalieptėje, sukaupę drąsą, kabančiu tiltu pergabenome dviračius į kitą Šventosios upės pusę.

Bažnyčia buvo atidaryta, o maloni, besidarbuojanti moteriškė net pasiūlė mums apžiūrėti antrąjį aukštą. Labai patiko. Šalia stovi apleistas, buvusios mokyklos pastatas. Atlaikė jis įvairiausius laikus, bet visai nesenai, jau 21 a. buvo uždaryta. Nuvijome šalin liūdesio šešėlį.. Antalieptėje dar užsukome prie restauruojamo malūno ir laimingi bei nuvargę grįžome į mūsų laukiantį automobilį.

Nakvynei pasirinkome Antalieptės stovyklavietę. Ji nedidukė ir nakvojome tik mes vieni. Vietą mums paslaugiai užleido išvykstanti gausi šeimyna. Tik teko sulaukti, kol išvažiuos stalus pomidorų padažu tepliojantys vaikėzai.
Kitą dieną aplankėme atokų Verslavos piliakalnį.

Užtrukome ilgėliau nei planavome, nes labai knietėjo prisižemuogiauti iki soties. Tada iš lėtuko pasivaikščiojome Šavašos pažintiniu taku, kur mus smarkiai sukandžiojo vietiniai uodai. Takas gerai sužymėtas, su medžio drožiniais, įdomus ir labai pavėsingas. Bet iš upės belikusios buvo tik kelios balutės uodams.