Tytuvėnų dviračių trasa

Dar vieną neilgą maršrutą šeštadieniui suradome Tytuvėnuose. Šis maršrutas pasirodė labai tinkamas su vaikais. Daug asfalto, vietomis net dviračių takų.

Atstumas vėlgi labai nedidelis 15 km. Žinojome, kad įveikiamas, po kelionės Merkinėje. Kol nuvykome į Tytuvėnus gerai išsimiegoję, diena jau buvo perkopusi į antrąją pusę.

Nesunkiai suradome Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centrą. Jis savaitgaliais nedirbo, bet automobilių aikštelė buvo pilnut pilnutėlė. Nustebome. Bet čia buvo dar ne pabaiga. Mus pamatę, pakvietė ir įleido apžiūrėti ekspozicijos! Pasirodo, vyko šachmatų turnyras ir kol buvo dalyvių, galėjome mėgautis paroda. O paroda, kaip visada, patiko labai! Pakankamai užsiėmimų vaikams, ir informacijos mums suaugusiems. Išbuvome iki pat lankytojų centro uždarymo,o kai išėjome automobilių aikštelė jau buvo tuštutėlė. Netikėtas pasikeitimas!

Pradėjome kelionę dviračių maršrutu. Iš pradžių takas neria į mišką ir net sugebėjome nusukti ne tuo takeliu. Bet greitai apsižiūrėję grįžome į teisingą kelią. Iš miško, tvarkingų rodyklių vedamas takas, išsuko palei 148 kelią. Riedėjome dviračių takeliu, nenauju, bet pravažiuojamu. Jautėmės kaip kokioje kitoje Europos šalyje, kur palei kiekvieną didesnį kelią, veda dviračių takas. 🙂 Nuo kelio dviračių maršrutas veda buvusiu geležinkelio pylimu link Giliaus ežero. Siauriausioje vietoje tarp Gilaus ir Apušio ežerų įrengta medinė aikštukė. Kadaise buvusi labai graži, dabar šiek tiek aptrūnijusi, bet dar tinkama poilsiui. Ko jau ko, o poilsio mūsų mergaitėms norisi dažnai. 🙂

Apžvelgę ežerus pajudėjome tolyn. Maršrutas vedė per pelkėtas vietas. Kad neįgriūtumėm į kokią balą, mediniu takeliu varėmės dviračius. Medinis takas platus ir tikrai tinkamas važiuoti, bet su vaikais visada smagiau, kai saugiau. 🙂 Viena medinė atšaka nusuko prie ežero. Čia radome jaukią salelę. Joje daug žvejų paliktų ženklų – tikriausiai nuostabi vieta žvejybai.

Medinio tako pabaigoje išnirome į žmonių kupiną nedidelį Karvių (toks pavadinimas) paplūdimį. Tiesą sakant, tiek žmonių išvydome visai netikėtai. Ką tik atrodo riedėjome visai negyvenamomis ir tuščiomis vietomis. Tad beliko tik pašmaikštauti apie paplūdimio pavadinimą ir sukti gilyn į Tytuvėnų miestelį. Privažiavome Miško muziejų. Jo teritorija labai gražiai sutvarkyta ir išdailinta, bet į vidų patekti neturėjome vilties – tokiu laiku vargu ar koks muziejus galėtų dirbti.
Už miško muziejaus, gatvės pabaigoje mūsų laukė labai trumpa nemaloni atkarpa. Porą šimtų metrų reikėjo važiuoti pagrindiniu keliu. Bet sėkmingai įveikėme šį iššūkį ir nusukome link Tytuvėnų koplyčios-mauzoliejaus.

Nors ir atrodė kiek apleista, bet ši vieta mus sužavėjo. Gal kokia ypatinga, paslaptinga jos aura mus paveikė? Iš šios tylios, ramios oazės riedėjome į pagrindinę miesto aikštę. Joje vyko mugė, koncertas, šurmuliavo gausybė žmonių. Iš tikrųjų šį kelionė taip ir bangavo, tai ramu ir tyku, tai gausybė žmonių. Kelias niekada neatrodė nuobodus. Apžiūrėjome Tytuvėnų vienuolyną. Labai gražiai maršrutas pravedė už Tytuvėnų vienuolyno automobilių nevažinėjama, grįsta gatvele. Išnirome kitoje pusėje, ir dar ilgai važiuodami Tytuvėnų miestelio gatvėmis, atsisukę matydavome bažnyčios bokštus.

Maršrutas užsuka iki šv.Jurgio kalnelio, bet nesame įsitikinę, kad nuvažiavome teisingai. Važiavome pirmyn atgal ta pačia miesto gatve, nors maršruto žemėlapyje atrodė nupieštos dvi skirtingos linijos. Į kalnelį užkopėme irgi turbūt “netvarkingai“, nes iki tikrųjų laiptelių reikėjo paėjėti tolėliau.. Na bet svarbiausia, kad apsilankėme ir pasigrožėjome.

Maršrutas toliau vedė Tytuvėnų gatvėmis link Bridvaišio ežero. Kad ežeras jau čia pat supratome, kai atsidūrėme nesibaigiančiame automobilių sraute. Jei mums atrodė, kad Karvių paplūdimy daug žmonių, tai dabar turėjome pakeisti savo nuomonę. Čia geru oru, vasaros šeštadienio vakarą, visos automobilių aikštelės buvo perpildytos. Paplūdimys gražus ir vaizdingas. Toliau teko riedėti žvyrkeliu. Nelengva atkarpa. Bet bent jau automobiliai visi pasiliko ir čia nebevažiavo. Apžiūrėjome Bridvaišio stovyklavietę. Jos gyventojai atrodė ramūs ir netriukšmingi, bet tualetas taip toli, kitoje kelio pusėje.. Tad dėl nakvynės likome neapsisprendę ir keliavome toliau. Už posūkio nudžiugome vėl suradę asfaltą. Labai smagu, kad atkarpa žvyrkeliu trumpa. Privažiavome rodyklę į Sedulos poilsiavietę-kempingą. Užsukome pasiteirauti, ar čia galėtumėm apsistoti. Bet mus dar prie vartų pasitiko apsaugos darbuotojas ir patikino, kad visa teritorija užsakyta savaitgaliui.

Iš Sedulos maršrutas nuvedė link Tytuvėnų apžvalgos bokšto. Čia dar viena sunkesnė atkarpa žvyrkeliu su kalneliais, teko prasilenkti ir su pora automobilių. Gerai, kad ir ši atkarpa neilga. Privažiavę bokštą jautėmės pavargę. Bet jėgų užkopti kažkaip vis tiek atsiranda. Laiptelis po laiptelio ir atsidūrėme bokšto viršuje. O pamačius vaizdus iš bokšto, nuovargį kaip ranka nuima. 🙂 Ypač, kai beliko paskutinė atkarpa – nuriedėti žemyn iki Tytuvėnų miestelio.
Taip smagiai riedėjome asfaltuota gatve, kol pralėkėme posūkį. Tiesiog nesitikėjome, bet mūsų maršrutas mus nuvedė dar kartą prie Bridvaišio ežero.

Iš pradžių atrodė tik apžiūrėsime piliakalnį ir pasigrožėsime vaizdais nuo jo.. bet.. klydome.. Kai parodžiau, kad dabar važiuosime šia vos matoma bryde pievoje, šeimyna pažvelgė taip, kad iš karto puoliau traukti visus žemėlapius ir tikinti, kad tikrai būtent čia reikia.. Na reikia, tai reikia.. Važiuoti daugiau ar mažiau pavyko. Riedėjome Bridvaišio ežero rekreaciniu taku ir išlindome prie pat pagrindinio Bridvaišio paplūdimio. Iš čia tikrai beliko tik pora gatvelių iki automobilio. Tie paskutiniai kilometrai vedė kalvota Tytuvėnų miestelio dalimi ir nebuvo tokie lengvučiai.. Užtat dar smagiau buvo pasiekti automobilį.
Kai žvelgiame atgal, ši trasa atrodo visiškai nepakartojama. Tokiu nedideliu atstumu gali patirti ir pamatyti tiek daug įvairovės.. Nebūtina ir su dviračiu – atstumą puikiai galima įveikti net pėsčiomis.
Jautėmės ir dar vis jaučiamės sužavėti.

Trasoje užtrukome 3 valandas.

Bet mūsų diena tuo nesibaigė. Dar reikėjo surasti nakvynę. Nutarėme pabandyti nuvažiuoti į netoliese esančią Gauštvinio ežero stovyklavietę. Kai atvykome, čia jau buvo gausu gyventojų. Bet viską apžiūrėję, apvaikščioję, radome ir mes vietelę prisiglausti. Dulkes nuplovėme Gauštvinio ežere. Ir tik vėliau paaiškėjo, kad čia mus kaip reikiant pakamuos skruzdėlės ir uodai. Uodai taip smarkiai puolė, kad nepaisydami oro apsirengėme striukėmis, lietaus kelnėmis ir atkakliai mosavome rankomis gindami vienintelę, bekyšančią iš po apdarų, nosį. Naktį, kaip ir priklauso Lietuvoje, “mėgavomės“ muzika bei kitokiu triukšmu. Bet visai pavyko išmiegoti. Užtat ryte džiugiai palikome visus svirduliuojančius, pervargusius ir panašiai poilsio nualintus žmones. Mūsų laukė kita nuotykių kupina diena.

Oficialus dviračių maršruto žemėlapis:
http://trp.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=175&lang=lt