Savaitgalį Latvijoje ketinome apsilankyti ir “Dvietes paliene“ gamtos parke. Iš anksto daug informacijos apie parką neturėjome. Pirmiausia nuvykome į Atali sodybą-informacinį centrą. Čia, ištyrę žemėlapius, pamatėme net du trumpus pėsčiųjų takiukus. Kaip gi nesusigundysi?
Pirmiausia pasivaikščiojome po Atali sodybos valdas. Tuo metu ji buvo tuščia, bet labai gražiai sutvarkyta. Visur iškabinti telefonai, kuriais galima skambinti.. Bet mes į vidų brautis neketinome. Pasivaikščioję patraukėme į apžvalgos bokštelį prie pat sodybos. Iš jo pažvelgėme į užliejamas pievas, nuskrendantį vienintelį paukštį ir gausybę šieno.
Nusileidę iš bokštelio patraukėme link kito bokšto. Iki jo turėjo vesti pėsčiųjų takas. Nedrąsiai pralindome pro sunkius vartus į ganyklas. Ant vartų kabėjo baisoki perspėjimai laikytis atokiai nuo gyvulių.. Jokių žymėjimų nesimatė, tolumoje ganėsi arkliai. Kiek pasidairę pajudėjome automobilio vėžėmis link Dvietes upelio. Jau nukulniavus geroką kelio galą vėl pasitikslinome žemėlapyje ir jis aiškiai rodė, kad mūsų kryptis visai ne ta.. Ir.. ko gero šitaip eidami prieisime tik pelkėtas vietas.. Grįžome prie vartų ir sustojome dar labiau pasimetę.. Nuo vartų vedė vos matoma žymė ir apžvalgos bokšto kryptimi..
Pasitarę pabandėme žingsniuoti šia kryptimi.. Iš lėto artėjome link laukinių arklių.. Jie, ar pajutę mūsų kvapą, ar išgirdę žingsnius, puolė stotis ant kojų ir persirikiuoti. Galbūt taip apsaugoti jauniklius nuo priešų? Pora jų net pajudėjo link mūsų..
Mes vėl sudvejoję grįžome atgal.. Nejauku, mes nepratę vaikščioti taip arti laukinių gyvūnų.. Ilgai tarėmės stovėdami įkaitusioje pievoje, be jokių tako žymių.. Eiti ar neiti? Ar tikrai mums taip svarbu nukeliauti į bokštą? Ar mes smarkiai rizikuosime savo ir mergaičių sveikata? Galiausiai sutarėme dar kartą pabandyti pereiti ganyklą, o jei arkliai labiau pajudės link mūsų – tada grįžti atgal.
Iš lėto, tvirtai spausdami mergaičių rankas savo delnuose, judėjome į priekį. Ėjome palei pat mažo aptvarėlio su spygliuota viela tvorelę.. Ne, laukiniai arkliai nelinkę palikti savo vienintelio pavėsio po beržais.. Jie tik iš tolo mus stebėjo.. Sudėtingiausią vietą, atrodo įveikėme.. Bet iki ganyklos pabaigos dar tolimas kelias, saugiai jaustis dar negalėjome..
Tako vis dar nebuvo, dabar jau tikrai žingsniavome per ganyklą, jos žolę. Sustojome dar kartelį pasimetę.. Kryptis atrodo ta.. Pasiskolinome iš mergaičių žiūronus, kad pažvelgtumėm į keistą daiktą tolumoje.. Pasirodė, kad tai gali būti varteliai! Sunkiai keliavome pirmyn ir iš tikrųjų, tai buvo vartai iš ganyklos! Valio! Ryškiai juos pamačius jau norėjosi bėgti, bet turėjome taikytis prie mažylės tempo. Per žolę bristi šešiametei dar neatrodė taip lengva..
Galų gale išėjome pro vartus ir lengviau atsipūtėme. Pavojus būti sutryptiems jau nebegrėsė. Bet kur eiti toliau? Pieva nušienauta, apžvalgos bokštas pagal žemėlapį turėtų būti kairiau.. Bet vėl jokių ženklų.. Kol galiausiai mergaitės pamatė medinį lieptelį. Na, jei jau jis yra – tikriausiai mums reikia juo eiti.
Už lieptelio laukė dilgėlių džiunglės. Bet, mūsų laimei, vedė ir vos matoma išminta dryžė. Jei ne ji – surasti tako turbūt būtų neįmanoma.. Žengėme priekyje, numindami dilgėles į šonus, kad nors kiek apsaugotume mergaites. Kartais takelis įvingiuodavo į alksnyną, kuriame jis matėsi išmintas geriau, ir ne toks apaugęs. Galiausiai priėjome dar vienus vartelius į ganyklą.
Šį kartą gyvulių nesimatė, tik ištrypta žemė, išraustos duobės ir.. apžvalgos bokštas! Gražus, tvirtas, aptvertas, kaip tikrų tikriausia saugumo salelė! Įsilipome ir ilgai žvelgėme į atsiveriančius vaizdus. Tolumoje matėsi dar vienas apžvalgos bokštas, kitoje Dvietes pusėje. Sutarėme, jei sėkmingai pasieksime automobilį, keliausime ir į jį.
Kelias atgal jau buvo žinomas, bet atrodė nė kiek ne lengvesnis. Nukrypome per daug į Dvietes pusę ir teko šokti per ganyklos upeliuką arba grįžti atgal. Pro arklius praėjome sėkmingai, jie atrodė į mus dėmesio kreipia jau mažiau.. Bet vis tiek, užvėrę ganyklos vartus už savo nugaros lengviau atsipūtėme.. Kaip gera, kad išdrįsome ir, kad mums nieko nenutiko..
Neužilgo atvyko vokiečių kompanija. Jie panašiai kaip mes apsižiūrėjo, ir, apsiginklavę milžiniškais žiūronais nuėjo link ganyklos vartų. Ganykloje ilgai stovėjo.. Mes labai norėjome pasidalinti savo patirtimi, tad užkalbinome juos bei papasakojome, kaip nuėjome iki bokšto.. Belieka tikėtis, kad jiems irgi pavyko surasti apžvalgos aikštelę.
Iš Atali sodybos nuvykome į kitoje pusėje matytą apžvalgos bokštą. Sėkmingai atvažiavome prie ganyklos vartų su ženklais. Tik automobilio pastatyti niekur neradome, tai šiek tiek įvažiavę į pievą, jį ten palikome. Vėliau paaiškėjo, kad aikštelė automobiliams buvo, tik reikėjo pavažiuoti tolėliau keliu.
Žingsniavome per jaunuolyną. Takas matėsi ryškiai ir buvo visai neapaugęs. Koks palengvėjimas! Mažylė prisirinko didžiulių lazdų. Miško pabaigoje stabtelėjome. Tolumoje, mišku apaugusioje pievos salelėje, gulėjo banda laukinių karvių.. Kelias atrodė apeina gana toli nuo jų.. Bet mūsų narsa, drąsa ir atsipalaidavimas dingo akimirksniu. Pasiskolinę iš mažylės pagalius spėriai judėjome pirmyn. Karvės nesijudino, tik nulydėjo mus žvilgsniu.. Už posūkio išniro apžvalgos bokštas ir karvių nebebuvo matyti.. Bet atsipūtėme tik bokštelyje. Dar kartą pasigrožėję užliejamomis pievomis, taip pat atsargiai grįžome atgalios.
Automobilyje aktyviai diskutavome, kur šiąnakt nakvoti. Kol galiausiai buvau įkalbėta paskambinti Atali sodyboje matytais telefonais. Grįžome atgal prie sodybos. Dar kartą apėjome visą teritoriją. Telefonai nurodyti du. Kuriuo skambinti? Kokia kalba kalbėti? Skambinti apskritai nėra mėgiamiausias mūsų užsiėmimas..
Bet šį kartą buvome apdovanoti. Nuostabi moteriškė ne tik patvirtino, kad galime statyti palapinę Atali sodybos teritorijoje, bet ir pasisiūlė atvažiuoti aprodyti parodos. Mums vieniems? Savaitgalio vakare? Neįtikėtina!
Po gero pusvalandžio tolumoje išgirdome automobilį. Tai mūsų gidė. Ji atrakino tiek sodybos, tiek gretimo namo duris ir viską aprodė bei įdomiai papasakojo. Pagrindiniame sodybos name mergaitėms labai patiko susipažinti su bebrų ekspozicija. O gretimame pastate, kur vyksta stovyklos, plenerai ir kiti įdomūs renginiai, susipažinome su Selijos regiono tautiniais kostiumais. Gidė pakvietė apsilankyti pas juos ir potvynių metu. Tuomet čia galima pamatyti gausybę paukščių, paplaukioti laiveliais pievoje.. Ši mintis atrodo labai viliojančiai, juk mums arčiau nei į Rusnę..
Galiausiai, parodžiusi, kur galime statytis palapinę, dar nuvedė prie šaltinėlio su geriamu vandeniu. Šiltai atsisveikinę, pradėjome kurtis.. Vakare galėjome stebėti nepakartojamą saulėlydį iš apžvalgos bokštelio.. Taip gerai ir patogiai seniai nebuvome nakvoję.. 🙂
Bet, kad nebūtų per gerai, dvi merginos anksti ryte nusprendė pavedžioti lojantį šunį prie pat mūsų palapinės. Dar ir ant suolelių prisėdo, kad ilgiau užtruktų.. Sunku suprasti, kodėl.. Ar joms buvo taip smalsu? Tai vienintelis nesmagus dalykas, sutrikdęs mūsų idilę..
Oficiali informacija:
http://www.dvietespaliene.lv/en/nature-park-dviete-floodplain/short-description
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą