Dviračiu ir pėsčiomis per Estiją 12

2 lapkričio, 2018 autorius Mama

Lemmjoe pažintinio tako pradžia – Hupassaare (17km).

Karšta diena ir ilgas, bet neprailgęs žvyrkelis.

Iš ryto ramiai papusryčiavę, jau 11tą valandą stovėjome pasiruošę keliauti toliau. Smagu, kad šiemet pavyksta išvykti anksčiau nei 12tą ar 13tą val.

Kelias
Mūsų šios dienos tikslas buvo suspėti 15tą val. iki Hupassaare muziejaus. Tada dar turėtumėm porą valandėlių iki jo darbo pabaigos ir spėtumėm apžiūrėti ekspoziciją.
Pirmoji atkarpėlė iki Kuuraniidu pažintinio tako ėjosi ramiai. Tik saulė kaitino be jokios atvangos, diena buvo labai karšta. Nors kelias eina per mišką, bet saulėtoje pusėje miškas buvo nutolęs ir neteikė taip trokštamo pavėsio. Žvyrkelis buvo visai neblogas, dvi ryškios ir gana lygios vėžės, automobilių nepasitaikė.
Ties Kuuraniidu pažintiniu taku pasukome į mišką ir sulaukėme pavėsio. Čia prisitraukėme ir automobilį. Tualetas buvo toks švarus, kad juo visi pasinaudojome. Net tualetinio popieriaus buvo su kaupu. Šie tualetai mums kelionę gerokai praskaidrina, dar ilgai namuose jų negalime pamiršti. Niekur nesame matę miškuose tokių nuostabių tualetų kaip Estijoje. 🙂

Oksa
Pailsėję, užkandę patys ir pamaitinę uodus, keliavome toliau. Ties Oksa pasirodė virtinė automobilių, kurie kiek apdulkinę mus, atsargiai nuvažiavo tolyn. Privažiavome arčiau ir galėjome patys pasigėrėti, nuo kelio puikiai matoma, senovine Oksa klėtimi. Ją pravažiavę iš karto sukome dešinėn į Oksa laužavietę. Čia užsukome, kad išvystumėm senos pakelės užeigos kaminą. Rodyklės rodė eiti pėsčiomis, bet mes kažkodėl pabandėme važiuoti dviračiais. Takelio žolės nupjautos, bet jis atrodė nesibaigiantis. Pagal žemėlapį buvau įsivaizdavusi kaminą esant čia pat, tad net suabejojau, ar čia važiuojame, o gal koks naujas pažintinis pėsčiųjų takas įrengtas ir mes susipainioję juo važiuojame. Persivedėme per milžiniškas išnirusias medžių šaknis, buvusį tiltuką iš nuvirtusių medžių ir tik tada proskynoje pradėjo raudonuoti plytos. Radome!
Grįžę į poilsiavietę dar kart užkandome, prisitraukėme automobilį ir išvažiavome įveikti paskutinės šiandien atkarpėlės iki Hupassaare. Žvyrkelis dar vis tas pats, automobilių anei vieno.. Po truputį daugėjo pavėsio, nes miškas ošė prie pat kelio. Lengvai radome išsukimą iš pagrindinesnio kelio į kitą žvyrkelį. Žymėjimai puikūs kiekviename posūkyje. Tik nelabai supratome, kodėl būtent Soomaa nacionaliniame parke nuo rodyklių nutrintas kilometražas, kiek nuvažiavome ir kiek liko iš viso..

Į Hupassaare
Važiuodami šalutiniu žvyrkeliu jau negalėjome atsispirti žemuogių kvapui. Pakelėje, nušienautoje žolėje jų vis pasirodydavo viena kita. Stojome ir rinkome. Mergaitės kažkodėl sugalvojo dainuoti – puiki apsauga nuo meškučių. 🙂 Nors vargu ar tokią karštą vasaros dieną meškos teiktųsi veikti ką nors kitą nei snausti.. Taip ramiai mynėme, kol pasiekėme vienišą, bet milžinišką, sodybą ties Kibaru. Kažkodėl čia stovėjo mūsų maršruto rodyklė su keistomis kryptimis.. Ar ji buvo perkelta, ar pasukta taip ir nesupratome.. Bet į Iklą rodė keliauti tikrai ne ten, iš kur mes atvykome. O ir mums rodė, kad reikia apsisukti ir grįžti.. Pirmasis ir bene vienintelis kartas, kai rodyklė galėjo suklaidinti.. Pakraipę galvas, pasitikrinę telefone, nuvažiavome savo keliu tolyn ir netrukus radome maršruto rodyklę su kilometrais. Vadinasi tikrai važiuojame ten, kur turėtumėm. Be to, čia mus vedė ne tik standartiniai Oandu-Ikla ženlai, bet ir nuorodos į Hupassaare stovyklavietę.
Netoli Hupassaare kelyje pasirodė vienas kitas automobilis. Prasilenkti nelengva – arba mums, arba automobiliui tenka sukti į pakelės žoles. Artėjome prie lankomos vietos. Ties paskutiniu posūkiu mus pradžiugino rodyklė, kad iki Hupassaare liko vos kilometras. Bet kas gi ten šviečia tolumoje? Ar ne tvora? Iš tikrųjų tvora, uždaryti vartai.. Kaži, ką ji galėtų reikšti? Ir tik privažiavę artyn nudžiugome – tvora saugo avis, kad jos nepabėgtų, o mes drąsiai galime važiuoti tolyn į muziejų. Gera, kad yra ženklai ir angliškai.

Muziejuje
Automobilių stovėjimo aikštelė už tvoros milžiniška. Joje keletas automobilių. Į muziejų veda keliukas su plytos ženklu. Na bet mes gi dviratininkai, kodėl gi nenuvažiavus tolyn? Nekreipdami dėmesio į ženklą nuvažiavome tolyn pro avis link gyvenamojo namo. Pro duris pasirodė vyriškis, kuris įtariai mus nužvelgė su dviračiais. Pasisveikinome ir paklausėme ar galima aplankyti muziejų. Taip, galima. Pastatėme dviračius, kur pasiūlė ir luktelėjome, kol mus įleis pro kitas duris. Įsigijome šeimos bilietą už 8eur ir patekome į mums nepažįstamą pasaulį. Reikia paminėti, kad daugelis estiškų namų mums atrodo labai didžiuliai. Ne išimtis ir šis vienkiemis vidury miškų ir pelkių. Muziejus skirtas Mart Saar – vienam pirmųjų Estijos kompozitorių. Apie jį nebuvome nei girdėję, nei žinoję nieko. Iš pradžių bandėme skaityti estiškus tekstus stenduose. Kol, pamatęs mūsų vargą, vyriškis atnešė anglišką brošiūrą. Ačiū! Mart Saar gyvenimas nebuvo lengvas, bet tikrai įdomus ir ilgas. Tėtis namuose grodavo vargonėliais, tai ir Martas nuo pat mažumės išmoko jais groti. Kaip talentingas vaikas net buvo kartais atleidžiamas nuo mokesčio už mokslą. Mokėsi Sank Peterburgo konservatorijoje. Grįžęs į Estiją vedė savo mylimosios seserį.. Su kuria vėliau išsiskyrė, kai ji iškeliavo į Ameriką. Vietoje Amerikos jis pasirinko grįžti į savo vaikystės namus, kuriuose daugiausia kūrinių ir sukūrė. Po karo vedė antrąjį kartą. Buvo be galo darbštus ir ilgaamžis, tik gaila, daugelis ankstyvųjų darbų sudegė. Vyriškis, kuris šiame name ir gyvena, leido paklausyti Mart Saar sukurtos chorinės muzikos. Įdomu pamatyti ir kaip jis gyveno, kokie jo daiktai, yra išsaugoti ir senoviniai vargonėliai. Atrodo taip netoli nuo Lietuvos, o gyveno jie visai kitaip.. Vokiečių įtaka tikrai stipriai jaučiasi..

Stovyklavietėje
Po muziejaus nuvykome įsikurti į šalia esančią stovyklavietę. Ir nors mus perspėjo dėl uodų ir musyčių, čia, palyginus su vakar, jų visai nebuvo. Gal dėl to, kad vakaras buvo karštas.. Mes tuo tarpu sukirtome sočius pietus ir išėjome pasivaikščioti Hupassaare pažintiniu taku. Stovyklavietėje buvo net 4 miško tualetai, laužavietė, pavėsinė su stalu ir suolais. Grįžtantieji iš muziejaus pusės, atsinešdavo po spiečių aklių nuo avių.. Kuriuos išmušus ir vėl ateidavo ramybė.. Pakraščiu praplaukė ir didelis lietaus debesis, ant mūsų tik šiek tiek palynojęs.. Stovyklavietėje miegojome vieni ir iki šiol ji liko mums labiausiai patikusi.