Lemmjoe pažintinis takas, Estija

« Koprarada (bebrų) pažintiniu taku, Estijoje

Lemmjoe pažintinis takas, Estija

28 spalio, 2018 autorius Mama

Lemm upės pažintinis takas Soomaa nacionaliniame parke pirmasis mūsų aplankytas Estijoje šią vasarą. Ir labiausiai dėl to, kad liūtis pakoregavo mūsų planus ir nedrįsome pirmiausia važiuoti dviračiais. Jautėmės daug saugiau pėsčiomis.

Krapi stovyklavietėje
Kelionės iki jo priešistorė irgi kupina visokiausių smulkių pasikeitimų. Pagal planą turėjome per vakarą atvykti iki Soomaa nacionalinio parko lankytojų centro, jo stovyklavietėje pernakvoti ir jau iš pat ryto keliauti dviračiais. Deja, neįvertinome kelių remonto Panevėžio bei Rygos aplinkkeliuose ir nakvynės ieškojome Estijoje prie pat Latvijos sienos.
Kai atvykome į Krapi stovyklavietę ji buvo pilna pilnutėlė stovyklautojų, muzikos, triukšmo, judesio.. Bet ką gi padarysi.. Savaitgalis prie jūros turbūt ir negali būti kitoks.. Susiradome ankštą kampelį, kurį ką tik paliko estų poilsiautojas.. nes.. visai netoliese pūpsojo milžiniškas skruzdėlynas. Bet dar vis lynojo lietus, užsilikęs po vasariškos liūties ir skruzdėlių nesimatė. Įtikinę estą, kad mes tik vienai nakčiai ir spėsime iškeliauti iki skruzdės pabus, įsikūrėme pakelėje. Naktį pasirodė, jog mūsų vieta prasta visai ne dėl skruzdėlių, o dėl garsios muzikos čia pat. Visa laimė, mūsų mergaitės sutartinai tvirtino naktį jokios muzikos negirdėjusios.. Ir tik mes, suaugėliai, vargome iki paryčių, kol muzika užtilo.

Tokie neišmiegoję, po maudynių jūroje ir dar po geros valandos automobiliu, atvykome į Soomaa. Jau atrodė tuoj pavyks tęsti kelionę dviračiu, bet kur tau.. Artėjo milžiniškas juodas debesis. Nei šis, nei tas dabar į jį išvažiuoti.. Planą vėl koregavome ir taip atsidūrėme prie Lemmjoe pažintinio tako.

Ir vėl lietus
Kol nuvažiavome iki pažintinio tako, ant automobilio stiklų jau krito milžiniški lašai. O visai netrukus pliaupė lietus.. Taip ir sėdėjome automobilyje vidury Estijos, niekaip negalėdami pradėti kelionės.. Mažoji kaip tik bijo žaibo ir griaustinio. Net pradėjo ašaroti laukdama automobilyje vidury pievos. Neliko nieko kito, kaip išsitraukti knygas ir skaityti, kol visi nurimo.. Beveik kaip skaitykla po varvančiu dangumi.. 🙂
Na bet gyvenime viskas praeina.. Galų gale ir mes sulaukėme, kol lietus apstojo ir išdrįsome iškelti koją iš automobilio. Apsivilkome striukes, susikrovėme kelnes nuo lietaus ir išjudėjome.

Raudna upės pakrante
Takas vedė lauko keliuku. Vis siūlydavau mergaitėms eiti kur geriau išminta, ne per žolę. Kad tik sausesnės liktų kojos.. Bet netrukus paaiškėjo, kad tai visai bergždžias prašymas. Bet kol kas, smagiai žingsniavome besidairydami į šonus. Vienoje pusėje miškas, kitoje pusėje laukas su besiganančiais rudais jautukais. Ir upė, siaura, bet puikiai praplaukiama Raudna upė. Netoli automobilių stovėjimo aikštelės buvo ir uostukas su tualetu plaukiantiems upe. Priėjome stovyklavietę su laužaviete, norintiems sustoti nakvynės. Gražu.
Su vyresnėle žingsniavome priekyje ir stabtelėjome prie stendo, kai išgirdome mažylės ir tėčio nusiskundimus. Atsisukome. Aplink juos skraidė visas spiečius gylių, o jie net pasišokinėdami juos baidė. Visos trys sėkmingai sulindome į kelnes nuo lietaus. Retai tenka jas vilktis ant plikų kojų ir ne nuo šalčio ar lietaus, bet nuo visokių mašalų. Bet jos labai gerai padeda. 🙂 Tėtis kaip visada bandė apsieiti be jų, bet po šio takelio pasižadėjo ir jis imti kelnes į kelionę.. Nes jo pasivaikščiojimas labiau panėšėjo į šokį daužant per kojas..

Nuo stendo takelis nėrė į tamsų mišką. Ir be to, nuo juodų debesų nebuvo šviesu, tai miške atrodė beveik vėlyvas vakaras. Žingsniavome sparčiai, kad liktų nors gabalėlis nesukandžioto tėčio. Turbūt taip sparčiai nesame apėję dar nė vieno takelio iki šiol. Takelis siaurutėlis, tinkamas eiti tik vorele. Bet dėmesį buvo prikaustęs visą laiką. Tai reikėjo stebėti šaknis, tai duobes, tai purvyno gabaliukus, tai žvilgtelėti į visai pašonėje tekančią upę, tai stebėti bebrų nugraužtus medžius.

Neužilgo takas išlindo į proskyną ir.. teko bristi per milžiniškas žoles. Gerai, kad Estijoje takeliai lankomi ir ryškiai matėsi praėjimas tarp augalų. Kitu atveju būtų tekę kelionę užbaigti čia.
Brisdami per šlapias žoles turėjome pamiršti sausas kojas. Teko prisiminti retai naudojamus žodžius, kaip batuose “žliugsi ir kliuksi“. Mažylė pasirodo net dar nebuvo įsidėmėjusi tokių lietuvių kalbos žodžių.. Puiki proga. 🙂
Takelis vinguriavo toliau, tai per mišką, tai per proskyną, tai arčiau Raudna upės, tai toliau. Kol išnirome prie milžiniško, stipraus ir drūto ąžuolo. Jis įsikūręs visai netoli Raudna ir Lemm upių santakos. Įspūdingo stoto žymė, kad laikas sukti ir keliauti Lemm upės pakrante.

Lemm upės pakrante
Lemm upės paupys daug atviresnis, miškas atokiau, nebėra tokių milžiniškų pakrantės žolių. Bet čia kelią vis pastodavo nuvirtę pavieniai medžiai. Vieną tenka perlipti, po kitu palįsti, o ant trečio net pasisupti galima. Palei Lemm upę takelis geriau išmintas, vietomis net nutiestas medinis takas ir padengtas metaliniu tinkleliu, kad neslystų.

Stende buvo perspėjimas, kad kai šlapia takas bus slidus, bet mes tokių vietų nesuradome ir nė vienas net neslystelėjome. Medinėmis lentelėmis išėjome į šienaujamą lauką. Jo gale ir tiltas per Lemm upę. Matyti, kad kadaise juo važinėjo automobiliai, bet šiuo metu tiltas vargu ar dar tam tinkamas. Medinės dalys išpuvusios ir tik pora lentų atšviežintos, sovietinius laikus mena betoninės atkarpos. Išbandę tiltą sukome atgal. Per tiltą galima nueiti iki bokšto ir kito pėsčiųjų takelio.. Bet ten nevedė mūsų šiandieninis maršrutas. Nuo tilto tiesiu dvivėžiu miško keliuku paržingsniavome iki stendo. O nuo stendo ta pačia atkarpa ir iki automobilio.
Gera buvo mergaitėms persiauti sausas kojines ir batus.. Jautėmės užsitarnavę poilsio bei maisto.