Kopra Tare trobelė – Perlimetsa laužavietė (16km)
Diena per gūdžias Estijos girias, kai nė žmogaus nesutiksi.. Bet sutikome estų pėsčiuosius, keliaujančius tuo pačiu maršrutu.
Automobilį palikome prie Kopra Tare trobelės. Nuo vakar vieta atrodė tokia pažįstama, net ir žemuogės savos. 🙂 Kelias vedė per mišką, atrodė tikra neįžengiama giria. Veda tiesus tiesutėlis, tik kartais pasisuka 90 laipsnių kampu ir vėl važiuojam nosies tiesumu.
Nei žmogaus, nei automobilio, tik medžių ošimas ir paukščių čiulbėjimas lydėjo mus ilgą laiką. Netikėtai prasilenkėme su vienišu dviratininku, kuris neprataręs nė žodžio išnyko tolumoj.
Kai mergaites pradėjo kamuoti alkis, pradėjome ieškoti sustojimo vietos. Surasti niekaip nesisekė. Kelio pakraščiuose grioviai ir jokių išsišakojančių takelių..
Tokie alkani privažiavome ir vienintelį šios dienos kaimelį Oissaare su keliomis trobomis. Jis nepasitiko mūsų draugiškai. Iš vienos trobos atbėgo dantis šiepiantis ir garsiai lojantis šuo. Nulipome nuo dviračių, mažylė apsipylė iš baimės ašaromis. Bet niekas nekreipė į mus dėmesio, nors troboje matėme žmonių. Taip ir varėmės dviračius per kaimą vis užstatydami juos į šuns pusę. Tik jau gerokai nutolus nuo kaimo, šuo nusprendė palikti mus ramybėje. Dar garsiau aplojęs pabaigai, nubėgo atgal. Mes stabtelėjome atsipūsti, apraminti mažylę ir įsitikinti, kad galime keliauti toliau.
Atgavusios dvasinę ramybę mergaitės pasijuto be galo alkanos. O jokios vietos sustoti nėra. Galiausiai aukštoje pakelės žolėje patiesėme kilimėlį ir leidom prisėsti bent trumpam užkąsti.
Kaip tyčia būtent tuo metu keliu pravažiavo net 2 automobiliai – pirmieji ir paskutiniai šiandien. Abu įdėmiai nužvelgdami mus ir vertindami, ką gi mes čia veikiame.. Skubiai viską susikimšę į burnas nuvažiavome toliau. Netikėtai kelias pradėjo vingiuoti, o tiltas per žavią Halliste upę nepaliko abejonių – artėjame prie šios dienos maršruto pabaigos.
Artėdami link Perlimetsa laužavietės išgirdome balsus. Pala pala, mes taip nepratę, Estijoje visą laiką būname gamtoje vieni.. Kas mūsų laukia? Ar galėsiu viena su mergaitėmis pasilikti su kompanija, kol tėtis atveš automobilį? Realybė pasirodė daugiau nei nuostabi. 🙂 Radome jau brandaus amžiaus porą. Iš pradžių atrodė, kad jie taip pat kiek nusivylę, kad sulaukė kompanijos ir skubiai pradėjo pakuotis. Bet kai visi susitaikėme su padėtimi – susitikimas tapo smagiausiu dienos įvykiu. 🙂
Pasirodo jie estai ir keliauja būtent šiuo taku pėsčiomis į priešingą pusę. Sakė su dviračiu šiose vietose tikrai smagiau. Bet labai rekomendavo šiauriausią atkarpą įveikti pėsčiomis. Ji jiems labiausiai patiko. Tikimės pabandyti. Kaip tik po kokių kelių metų, kai privažiuosime šiaurę, mergaitės bus paaugusios ir galėsime lengviau keliauti pėsčiomis. Galbūt.
Mes labai džiaugėmės galėdami pasidalinti maistu. Juk kuprinėje daug nepaneši, parduotuvių miškuose nėra. Pirmą kartą gyvenime galėjome pradžiuginti keliautojus šviežiais vaisiais. Beveik kaip “takelių angelai“ (angl. trail angels) apie kuriuos tik skaitydavome. 🙂
Kai pašnekovai iškeliavo, mėgavomės uogomis. Nors mėlynių neradome, bet žemuogių – gausybė. Didelės ir sultingos. Laikas prabėgo taip greitai, kad nė nepastebėjome, kaip atvyko mūsų automobilis. 🙂
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą