Kilingi-Nõmme – Kopra tare trobelė (12km).
Pirma diena dviračiais Estijoje gražiu keliu per mišką. Gera buvo pabaigti dienos kelionę jaukioje miško trobelėje.
Po pernykščių bandymų mes be galo pamėgome keliauti neapsikrovę ir iš lėto. Sėkmingai tęsėme kelionę keistoku, bet mums jau labai įprastu būdu. Ramiai nuvažiuojame, o gale dienos kelio tėtis pargabena automobilį ir mes visi grįžtame į nakvynės vietą. Susitaikėme ir su niekingai menkais nuvažiuojamais atstumais.. Ne, tai ne 100, ne 50 ir net ne 30 ar 20km per dieną.. O mums smagiai lengvas ir vyresnėlei tikrai ne per sunkus 15km per dieną.. Tikra mūsų komforto zona, iš kurios dar nesijaučiame pasirengę išeiti.
Automobilį beveik sėkmingai pastatėme ant kelio į Kilingi-Nõmme. Beveik, nes išbaidėme parūkyti ir kitų reikalų atlikti sustojusių latvių. Jiems išvykus, nusikrovėme dviračius, pasidžiaugėme puikiu oru ir pradėjome važiuoti.
Tiesa, prie Kilingi-Nõmme pėsčiųjų ir dviratininkų kelias išsiskiria. Mes pasirinkome.. pėsčiųjų keliu važiuoti su dviračiu. Na, man pasirodė, kad keliai pažymėti žemėlapyje ir kaip nors pravažiuoti turėtume..
Iš pradžių važiuoti buvo nepaprastai gera. Jokių žmonių ar automobilių, aplinkui miškas, patogus dvijuostis keliukas, paukščiai čiulba, nosį kutena malonūs gamtos kvapai. Toks tikras laisvės nuo miesto ir įsipareigojimų pojūtis. Neilgai trukus privažiavome pagrindinį kelią Valga-Uulu. Prieš pat kelią supiltas aukštas smėlio pylimas privertė mus nulipti nuo dviračių. Kelią kirsti nebuvo paprasta užduotis. Nors eismas neintensyvus, bet vis riedėjo pavieniai automobiliai. Mes su mergaitėmis perbėgome, o tėtis pasiliko laukti. Mažylė, pasijutusi baisiai atskirta, ir kažkodėl netikėdama, kad tuoj ir tėtis ateis pas mus, puolė į ašaras. Kol galiausiai šiaip ne taip ir tėtis suradęs tarpelį mus prisivijo.
Toliau riedėjome miško keliuku, kuris pradėjo siaurėti iki vienavėžio keliuko. Ir štai tokiame vienavėžiame vyresnėlė pamatė mėlynių! O jeigu mėlynės, taigi reikia skubiai stoti. Didžiukei sustojus, staigiai stabdžius puolė spausti visas karavanas, važiavęs iš paskos. O ji taip nuoširdžiai, nustebusi, kad mes piktinamės – sako gi mėlynės! Įtikinome, kad mėlynes valgysim, kai lauksime prie trobelės. Juk čia Estija – mėlynojai visur. Bet reikia prisipažinti, kad tai buvo pirmosios ir paskutinės mėlynės rastos šiemet Estijoje. Tada dar nežinojome, kad šie metai ne mėlynių metai..
Susitarę staiga nestoviniuoti pajudėjome toliau. Neužilgo nuo dviračių teko ir visai nulipti. Vedėmės dviračius liepteliais per upeliūkščius, aplinkui pelkėtos vietovės ir gausybė uodų. Kai tik išvydome kelią, šokome ant dviračių važiuoti tolyn. Važiuojam važiuojam, bet man vis kirba mintis, kad kažkas čia ne taip.. Sakau šeimynai važiuoti, o pati stabteliu išsiaiškinti. Ir iš tikrųjų – tikrasis kelias dar ne čia, reikia grįžti. Ir taip šaukiu, ir anaip šaukiu, ir mojuoju, ir skambinu skambučiu, bet niekaip neprisišaukiu šeimynos atsisukti. Ech, sėdu ant dviračio ir prisiveju.
Apsisukę pradedame ieškoti takelio tęsinio. Ir tikrai mažas vos įžiūrimas takelis su žymėjimu ant medžio nuveda į miško tankmę. Tikrai ne dviratininkams, bet vis tiek smagu surasti savo kelią. Vedamės dviračius dar gabaliuką, kol prieiname dar vieną keliuką. Jau dabar tą tikrąjį, mums reikalingą. Išvingiuojame juo į miško proskyną, iškirstą elektros laidams.
Danguje pasirodo pirmieji lietaus debesys. Jie labai grėsmingi, bet kol kas tik lašnoja. Išsitraukiame striukes ir lietaus jau visai nebejusti, nors debesys plaukioja aplink dar vis juodi ir grėsmingi.
Netikėtai privažiuojame tvarkomą kelią užtvertą stop juosta. Ką daryti? Bet juk mes nežinome jokių kitų kelių į tikslą, o grįžti nesinori. Jaukumas ir saugumas atrodo išgaruoja, kai mes ryžtamės kirsti stop liniją ir važiuoti toliau. Kas mūsų laukia? Keliu važiuoti sunku, jis šviežiai nutiestas, padangos grimzta į smėlį/molį ar kliūna už milžiniškų žvyro akmenų. Nelengva. Į priekį judame kaip sulėtintame filme. Kaip tyčia, mažylė pareiškia, kad laikas valgyti būtent čia ir dabar. Na jau ne, teks pakentėti..
Draudžiama atkarpa nebuvo ilga. Ir štai mes vėl miško keliuke, atgavę dvasios ramybę. Net užklupęs lietaus debesis miške nebaisus. Išsirinkome sodriausius lapuočius ir smagiai užkandome, kol nulijo posmelį.
Visas likęs kelias iki trobelės liko toks pats smagus. Tęsėme žaidimą su oru – nusivilk apsivilk striukę. Ne vieni sunkiai supratome ar lyja, ar ne. Ant kelio matėme ne vieną margaspalvį drugelį sudrėkusiais sparnais, matyt ir jie nespėjo pasislėpti.
Ir taip prieš pat užslenkant dar vienam lietaus debesiui radome rodyklę į Kopra tare trobelę. Trobelė upės saloje, pasiekiama tilteliu. Dar viena puiki vieta nakvynei, jei prireiktų. Kol lijo, paskaitėme lankytojų knygą su atsiliepimais, radome ir lietuviškų. Tai įkvėpė kažką parašyti ir vyresnėlę. 🙂
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą