Rae stovyklavietė – Kilingi-Nõmme laužavietė(13km dviračiu) ir Kilingi-Nõmme miško taku (5km pėsčiomis).
Ilga, graži, saulėta ir smagi diena Estijoje. Dar kartą galėjome įsitikinti, kaip sėkmingai estai tvarkosi gamtoje ir pavyzdingai kuria maršrutus.
Automobilį palikome tuščioje Rae stovyklavietėje. Sėdome ant dviračių ir per balas, šlapiu purvo keliu pajudėjome į priekį.
Bet sunki pasirodė tik pati pradžia, kai status griovys po dešine vertė akylai stebėti vyresnėlės ir savo veiksmus.
Netrukus kirtome upelį, pravažiavome sodybą ir pasiekėme jaukų miško kelią. Kelias platus, gruntas lygus, aplinkui miškas, jo kvapai. Atrodo taip važiuotum ir važiuotum tolyn.
Trumpam teko stabtelėti sankryžoje – nesimatė tolėliau ant medžių ženklų. Pasitikrinome maršrutą telefone ir netrukus išvydome mus lydinčias balta-mėlyna-balta juosteles. Mergaites bevažiuojant prispyrė badas. Sustojome valgyti jaukioje miško pievelėje.
Aplinkui nė vieno žmogaus, jokio automobilio, tik vėžės į mišką, liudijančios, kad čia važinėja džipais. Paskanavome uogų – mėlynių, bruknių – ir vėl leidomės į kelią. Prasidėjo lengvos kalvelės, puiki treniruotė vyresnėlei. Išlindus iš miško kelias vėl išsilygino. Važiavome palei javų lauką ir vis dairėmės, gal pamatysime rugiagėlę, bet neradome nė vienos vienintelės.
Prasidėjo gyvenamos sodybos. Visos tvarkingos, jose verda gyvenimas. Tai kažkas pjauna žolę, tai stato namą, tai pravažiuoja su traktoriumi. Neužpuolė nė vienas šuo. Smagiai riedėdami ir dairydamiesi į šalis, pasiekėme pagrindinį kelią į Kilingi-Nõmme. O juo vos puskilometris belikęs iki laužavietės – mūsų dviračių galutinės stotelės.
Trumpam stabtelėję prie kryžiaus partizanams su džiaugsmu įsukome į pievelę prie laužavietės. Čia tvarkinga pavėsinė nuo lietaus, stendas su informacija ir tualetas. O tualetas.. ir su tualetiniu popieriumi, ir švarus, ir nesmirda.. Taip ir norisi parašyti odę Estijos miško tualetams. 🙂 Tėtis išvyko automobilio, o mes su mergaitėmis įsitaisėme patogiai pievelėje. Laužavietė prie pat kelio. Kelias judresnis ir galėjome žvalgytis į pravažiuojančius automobilius bei vietinius dviratininkus.
Kai sulaukėme tėčio su automobiliu, sužinojome, kad vos už poros šimtų metrų miestelis ir asfaltuotas kelias. Nors mes jautėmės gana toli nuo civilizacijos. 🙂 Sužinojusios, kad miestelis čia pat, mergaitės prisiminė ledus. Kodėl gi ne? Nuvykome į prekybos centrą ir įsigijome didžiausias porcijas estiškų ledų.
O su ledais juk daug linksmesnis žingsniavimas pažintiniu taku. Takas eina nuo laužavietės į abi puses. Pirmiausia patraukėme kita kelio puse į šviežiai pjuvenomis padengtą taką. Eiti per jas ne taip labai lengva, bet užtat sausa ir švaru. Pjuvenų etapas per mišką truko ilgokai, bet vėliau baigėsi ir virto tiesiog miško keliuku. Ištiesdavome ranką tai dešinėn, tai kairėn nubraukti saujos mėlynių nuo krūmo. Kol galiausiai priėjome milžinišką bruknyną. Čia stabtelėjome ilgam. Kol šiaip ne taip, vienas kitą įkalbinėdami, atradome jėgų eiti tolyn.
Prasidėjo pelkinga vieta, o už jos šviesi miško kirtavietė. Kol galiausiai išėjome į patogų ir gerai išmintą miško keliuką. Mažylei pasibaigė ledai, pradėjo trūkti įvairovės ir jėgų. Tik uogomis viliojome vis tolyn į priekį. Galiausiai, vasaros pabaigoje, sugebėjome rasti net žemuogių pievelę..
Naujos statybos, išvaizdūs namai liudijo, kad artėjame prie miestelio ir prie kelio. Ir tikrai, netrukus kirtome kelią. Didesnė tako pusė – įveikta. Ant asfalto kiek padvejojome, kur sukti toliau. Bet žvilgtelėjus į telefoną vėl atradome savo maršrutą. Ėjome jau pažymėta žemėlapyje Piiri gatve, bet mūsų akimis tai buvo tiesiog labai geras miško keliukas. Vienoje pusėje jau miestas, kitoje dar miškas. Mieste estiškai įprasti mediniai daugiaaukščiai.. Akiai jie atrodo daug mielesni už mūrinius. Kažkokia tarsi poilsiavietė.. Kol visaip svarstėme, kur mes, kas čia ir pan., takelis nusuko miškan ir atsidūrėme prie nuomojamos miško trobelės. Iškastas tvenkinys, lieptelis ant plūdurų, aplinka sutvarkyta. Labiausiai nudžiugome radę patogų stalelį. Susėdome užkrimsti to, ką rasime kuprinėje. Ir vėl toks netikėtas jausmas, kad esi vidury miško.. Nors puikiai žinojome, jog miesto namai už poros šimtų metrų.. Pavalgius ir pailsėjus visų jėgos grįžo. Gražiu, siauru miško takeliu, pro uogienojus, grįžome prie automobilio.
Kilingi-Nõmme toliausias taškas nuo Iklos, kurį pasiekėme keliaudami Oandu-Aegviidu-Ikla maršrutu. Kitą kartą, kai rasime laiko atvykti iš Lietuvos į Estiją, pratęsime tolyn nuo šio miestelio. Mūsų laukia didžiausias Estijos nacionalinis parkas Soomaa su giriomis, pelkėmis, potvyniais ir meškomis. 🙂
Daugiau apie Kilingi-Nõmme miško taką:
http://loodusegakoos.ee/where-to-go/recreation-areas/parnumaa-recreation-area/kilingi-nomme-forest-trail-5-dot-2-km
Parašykite komentarą