Kabli – Laiksaare (automobiliu 2,5km ir dviračiu 18km).
Pačios pirmosios atkarpos žvyrkeliu nuo pajūrio kelio iki pagrindinio via Baltika kelio važiuoti dviračiais neatrodė protinga. Buvome matę, kad žvyrkelis šiaip sau, jokių įdomesnių objektų nėra. Dardėjome automobiliu lėtai, kad galėtumėm viską apžvelgti – o gal ką nors įdomaus būsime praleidę.. 🙂 Buvome skaitę vieną nuomonę, kad šis takas tiesiog sujungia pėsčiųjų takelius išsibarsčiusius per Estiją ir tiek.. Tai buvo pirma diena, kai galėjome pagalvoti, kad šiek tiek tiesos tame yra.
Už via Baltika kelio suradę pirmąją galimybę pasistatėme automobilį ir sėdome ant dviračių. Pirmieji 5km iki Massiaru buvo vienodi. Iš abiejų pusių miškas, kelias asfaltuotas, dešinėje pusėje griovys, kurio nuolat reikėjo saugotis. Bet šį paprastą kraštovaizdį pakoregavo gamta. Asfaltas džiūvo, garavo saulėje po lietaus ir suteikė keliui gana mistišką išvaizdą. Merginos nuolat mus stabdydavo ir po truputį sušildamos vis ką nors nusivilkdavo. Automobiliai kažkodėl keliu ne paprastai važiavo, o tiesiog lėkte lėkė. Net ir milžiniškas krovininis automobilis mus aplenkė vos ne švilpdamas. Vis tik jautėmės ganėtinai saugiai, nes per visą laiką pravažiavo gal 4-5 automobiliai. Jie turbūt svarstė, ką čia veikia šitie su vaikais, bet kartais tokios mintys kildavo ir mums, ypač kai mergaitės iš nuobodulio vis klausinėjo kada sustosime.
Massiaru kaime sustojome prie mokyklos pastato gražiame apsamanojusiame parke su vaikų žaidimų aikštele. Ne visus smagumus mergaitėms pavyko išbandyti, nes aikštelė buvo labai šlapia, o kelnių nuo lietaus mautis nesinorėjo. Mergaitės rado grybų ir jau buvo besusitariančios su tėčiu, kad juos paims, bet.. kokia nesėkmė.. grįžusios rado didžiausią grybą nuspirtą.. Matyt pačios bėgiodamos per neapsižiūrėjimą, nes daugiau žmonių nebuvo. Tik tolumoje prie grūdų sandėlio važiavo įvairaus dydžio automobiliai ir girdėjosi ūžimas. Kol ilsėjomės, tėtis atgabeno mūsų automobilį, kad jis nuo mūsų smarkiai “neatsiliktų“. Čia toks buvo “naujoviškas“ mūsų keliavimo per Estiją būdas. Lietuvoje atrodė, kad sunku bus susiplanuoti tinkamu atstumu parduotuves su maistu ir nakvynę. Be to, būtinai norėjome nueiti ir pėsčiųjų etapus, o palikti mūsų apkrautus dviračius ilgam neatrodė jauku.
Antrasis dienos gabaliukas nuo Massiaru iki Urissaare buvo pats puikiausiais. Kelias smagus, automobilis pravažiavo tik vienas vienintelis, oras išsigiedrijo. Pakeliui stabtelėjome prie dar vieno uosio. Vyresnėlės mokyklinis vasaros projektas apie medžius padėjo mums atrasti uosį. Iki šiol, net gėda prisipažinti, įsivaizdavau uosio medį visai kitokį, labiau panašų į raudonąjį ąžuolą. Ir tik šią vasarą pradėjome uosį pastebėti ir nenustojome juo žavėtis.. Vos 3,5km asfaltuotu keliu su karvutėmis iki Urissare provoslavų bažnytėlės neprailgo.
Bažnytėlė šviežiai dažoma, visi įrankiai, kibirai ir pan. “paslėpti“ tiesiog už cerkvės, kad nesimatytų nuo gatvės pusės. Čia jautėmės tikrai jaukiai ant saulutės pasitiesę paklotėlį. Kitoje pusėje gatvės – namas su vietos gyventojų ištremtų šeimų sąrašu. Primena, kad ir šios šiltos, saulėtos vietovės neaplenkė žiauri istorija.
Kai sulaukėme savo automobilio pajudėjome vėl tolyn. Laukė ilgiausias etapas iki Laiksaare. Iš Urissaare buvome išlydėti vietinių šunų lojimo. Kelias iš asfaltuoto virto žvyrkeliu. Bet vaikai atrodo jau susitaikė, kad reikia važiuoti, tad visai neblogai stūmėmės pirmyn.
Palei kelią pasitaikydavo tik vienas kitas vienkiemis, daugiausia važiavome mišku arba palaukėmis. Vienas didesnis laukas pakliuvo laistomas, visai kaip Danijoje, turėjome gudriai spėti pravažiuoti, kad nesušlaptumėm. Prieš pat pabaigą prasilenkėme su autobusu. Buvo šiek tiek liūdna, kad nepavyko susiderinti su jo grafiku ir tėtis vėl turės lėkti parsivežti automobilio dviračiu. Išsukome dešinėn į pagrindinį asfaltuotą kelią ir užmynę į kalvą pasiekėme RMK (Estijos valstybinių miškų) biurą. Čia įrengta pavėsinė su staliukais, yra tualetai, geriamo vandens kranelis. Visko, ko gali prireikti laukiantiems ir kitaip besiilsintiems. Darbo diena artėjo į pabaigą. Tai vienas, tai kitas darbuotojas sėsdavo į automobilį ir išvykdavo nežinoma kryptimi. Jei būtumėm labiau pavargę, ar drąsesni, ko gero, būtumėm pasiprašę, kad mus pavežtų iki automobilio. Juk visai čia pat. Bet lietuviškas kuklumas ir nenoras “kam nors trukdyti“ nugalėjo. Tėtis vėl gavo “ypatingą“ galimybę pasportuoti ant dviračio, kol mes su mergaitėmis poilsiavome pievelėje..
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą