Mergaitėms labai patinka gamtos istorijos muziejai. O čia dar ypač viliojo ledynmečio laikų paroda. Aarhus gamtos muziejui atsispirti atrodė neįmanoma.
Muziejus įrengtas universiteto teritorijoje. Labai įdomus jausmas pabūti tarp daniškų universiteto bendrabučių, auditorijų pastatų. Mūsų studentiška praeitis atrodė jau taip toli, bet apylinkių aura sugebėjo atgaivinti vieną kitą seną prisiminimą ar jausmus. Žinoma, čia viskas atrodė labiau sutvarkyta ir jaukiau, nei Lietuvos universitetuose mūsų laikais, bet kažkas vis tiek buvo studentiškai panašaus..
Pastatę automobilį kiek atokiau nuo muziejaus, perėjome per vieną studentišką kvartalą ir atsidūrėme muziejuje. Įsigiję bilietus suaugusiems (vaikams muziejus nemokamas!), patraukėme apžiūrėti pirmosios salės. Taip keistai pateiktos gamtos istorijos dar nebuvome regėję. Be galo daug akcentų apie rūšių išnykimą ir daug gana žiaurių vaizdų. Įspūdį paliko tikrai dviprasmišką, net sunku įvardinti tą sukeltą sumišusią emociją..
Vaikai tuo tarpu žvelgė paprastomis susidomėjimo akimis, nekreipdami dėmesio į mūsų pasimetimą. Prigesintos šviesos ir garsai tik mažylei kėlė šiek tiek nejaukumo. Žemutiniame aukšte radome paprastesnę parodą apie evoliuciją bei vietos augalus, gyvūnus. Šalia visai nedidelė salytė tikroviškai papasakojo apie gyvenimą savanoje.
Kol galiausiai “atsigyvinome”, kaip pasakytų mažylė, kitame aukšte ledynmečio parodoje. Būtent dėl jos ėjome į šį muziejų, ir ji sugebėjo pranokti mūsų ir taip aukštus lūkesčius. Dar tarpdury mus pasitiko to meto garsai. Čia pat ir garsiakalbiai, juos pastukseni ir jie leidžia savo ledynmečio garsus, pvz. treškančio ledo ar sniego lavinos. Mergaitės su džiaugsmu “baladojosi”.
Šalia, milžiniškame ekrane, vaizdingas pasakojimas apie sniego lavinas, kurios tik ir taikosi ant mūsų užgriūti. Brrr.. Ant kitos sienos projekcija, kaip kinta žemės trajektorija aplink saulę ir kaip sparčiai ledynmečio metu šąla žemė, nes sniegas neįšyla ir labai gerai atspindi saulės šviesą. Salės vidury ilgam sustojome prie milžiniško gulinčio mamuto. Įspūdinga pamatyti visą jo dydį ir sužinoti daugybę įdomių faktų apie jo straublį, mažytes ausytes, ypatingas kraujo ląsteles, kurios net ir šaltyje puikiai nešioja maistą bei deguonį. Labai liūdna, kad išnyko šie įstabūs gyvūnai. Bet nuolat šylančiame pasaulyje galimybių jie neturėjo.
Šalia mamuto – geologų kampelis, kur galima “atrasti” įvairius kaulus ir akmenis bei juos nuskanavus sužinoti – kas tai. Užsukome ir pas tuometinių žmonių šeimynėlę, mergaitės nepasididžiavo ir apsilankyti jų kailinėje palapinėje prie laužo. Mus sužavėjo sienoje besikeičiantys ledynmečio periodai ir vaizdai. Tikroviškai atkurta, kaip ledynai atėjo, kokią dalį užėmė, kokie gyvūnai keliavo kartu, o vėliau su ledynais traukėsi. Įspūdinga vaizdinė istorijos pamoka skirtingais lygiais. Labai stengėmės pažiūrėti ir apie gyvūnus, ir apie riedulius, ir apie augmeniją. Užtrukome tiek, kad mažylės kantrybė baigėsi ir ji pradėjo mus tempti už rankovės tolyn.
Nuėjome, nors mūsų mintys dar pasiliko ledynmečio salėje. Trečiasis aukštas su įvairiausiomis gyvūnų iškamšomis pasirodė paprastas. Kiek galėjome stengėmės išlaikyti mažylės dėmesį. Tai paklausinėdami, koks čia gyvūnas, o kur štai toks gyvūnas, ar nusistebėdami tam tikra detale. Kol užkopėme į ketvirtą aukštą mažylės jėgos visai išseko. Čia radome kriauklių ir sraigių kiautų parodą.
Mums beliko tik prisėsti ant kėdžių pailsėti. Tuo tarpu vyresnėlė kantriai žvelgė į kriaukles ir rinkosi, kurias norėtų gauti gimtadieniui po pusės metų.. Kriauklių etapas..
Iš muziejaus patraukėme prie artimiausio suoliuko ant tvenkinio pakrantės. Čia kol valgėme skraidė patys tikriausi gyvi paukščiai – antys, žvirbliai, varnos..
Oficiali Aarhus gamtos istorijos muziejaus svetainė:
http://www.naturhistoriskmuseum.dk/
Parašykite komentarą