Rogėmis Strielčiukų žygtakiu Vilniuje

Su rogėmis mergaitėms, ypač mažylei, žymiai smagiau įveikti pažintinius takus. Kol sniego nepakanka slidinėjimui, patinka su rogėmis ir mums, tėveliams. Galime palaikyti rimtesnį tempą, pabėgėti nuo kalno ar pasportuoti tempdami roges. Strielčiukų pažintiniu taku keliavome žiemą jau porą kartų. Takas smagiai kalvotas ir yra kur nusileisti rogėmis. Kai tik pirmą kartą šiemet rimtai pasnigo, per lietų, išskubėjome šiuo takeliu dar sykį.

Automobilį visada patogiai paliekame Rokantiškių piliavietės papėdėje įrengtoje stovėjimo aikštelėje. Tada sunkiausioji tako dalis – užkopti į kalną. Rogių nešti neprireikia, šalia laiptukų visai patogu jas vežtis. Nuo piliavietės dažniausiai atsiveria padūmavęs Vilniaus vaizdas, nes žiemą čia netoliese visi šildosi namus kuo pakliuvo.. Vasarą pavyksta pamatyti ryškų vaizdą, o šaltuoju metų laiku mums dar nė karto neteko. Vasarą čia galima išvysti ir kitokių įdomybių. Teko matyti kasinėjamą piliavietę, regėti atgaivintą senovinį mūšį, ar klausytis Lenkijos skautų giesmių kalno viršūnėje. Tėtis iki šiol, jei nori išsiaiškinti, apie kurią Rokantiškių vietą kalbu, vis pasitikslina ar kur lenkai dainas traukė?
Nuo Rokantiškių piliavietės dar kylame aukštyn, bet jau čia mažylė patogiai įsitaiso į roges. Tik didžioji per sunki ir turi pėdinti savomis kojomis. Užkilus takas suka dešinėn ir tampa lygesnis. Ant sniego suradome paskutinį, dar nepasislėpusį nuo žiemos, uodą. Toliau takelis smagiai lengvai banguoja arba vietomis net visai lygus. Kol pasiekiame pirmąją rimtą daubą. Čia mergaitėms pačioms nusileisti pavyktų, bet ne visada užtenka drąsos. Mums tai smagi kalvelė, kai galim leistis rogėmis kartu su mergaitėmis. Nusileidus, proga sušilti kojas lipant į stačią kalvą. Ir netrukus prieiname pačią ilgiausią kalvą. Pirmasis etapas iki posūkio puikus, tik svarbu laiku sustoti. 🙂 Na o vėliau roges mergaitės iškeitė į “pašikniukus“ ir su skardžiu juoku nusileido nuo kalno.
Atsiduriame apaugusioje proskynoje, o vėliau pievoje. Čia roges tempti nors ir lygu, bet ne taip lengva dėl augmenijos. Užtat žiemą jokio vargo kirsti lauką, kad ir skersai, iki pat matomo tako žymėjimo ant stulpo. Toliau laukia lengvai banguotas kelias palei geležinkelį. Mums pasisekė pamatyti pravažiuojantį trumputėlį keleivinį traukinį. Kai kelias priartėja prie geležinkelio, pasitinka vienintelė šiaip sau vieta – akmenuota nuokalnė. Ji visai nebaisi, bet akmenys.. rogėms jie tokie per smarkūs.. Kai takas nuo geležinkelio neria į mišką, suprantame, kad netrukus atsivers Rokantiškių kalnas su puikiu asfaltuotu takeliu ir iškylos.. pabaiga.
Take užtrunkame dažniausiai kiek daugiau nei valandą, o jei gaminame sniego senį ir visas dvi.

Mums patiko skaityti apie Strielčiukų žygtakį čia:
http://www.dasein.lt/2015/09/zygiu-sezono-atidarymas-rokantiskiu.html