Dviračiu per Daniją. Trečioji diena.

Iš Froslev Camp į Kollund (15km).

Diena, kuri netikėtai tampa paskutine diena su dviračiais Danijoje. Bet tuo pačiu gauname neapsakomą daugybę pagalbos ir šilumos.

Ryte visi, iškyrus mažylę, pabudome anksti, kol miške dar tvyrojo ramybė. Tėtis su vyresnėle išsiropštė iš palapinės pasimėgauti ryto vėsa ir tuo pačiu suruošti ką nors pusryčiams. Aš pasilikau palapinėje kiek ilgiau, kad pasaugočiau mažylės miegą, kad nenusigąstų pabudusi viena palapinėje ar pamačiusi šuniuką, bėgantį pro šalį.
Prabėgus vos ne porai valandų nubudo ir mažylė. Iš karto apžiūrėjau jos vakarykštį bėrimą nuo saulės. Beveik išnyko per naktį. Bet saulės kremas, pasirodo, neapsaugojo jos rankyčių. Šiandien sutarėme, kad rengsis drabužėlį ilgomis rankovėmis. Viena bėda, tikimės, išspręsta.
Išsiropštėme iš palapinės, oras jau buvo sušilęs. Be galo nusistebėjau suradusi vyresnėlę susirengusią vos ne visus savo ir mano drabužius. Mano saugiklis galvoje suveikė, bet tėtis užtikrino, kad rytas tikrai buvo labai šaltas.. Na gal tikrai sušalo ir dabar ne taip lengva įšilti? Daugiau jokių požymių kaip ir nėra, ir nepavargusi, ir niekuo nesiskundžia. Tik miegojo tai neramiai ir neilgai, prisiminiau.. Na bet juk nebūtina kiekvieną naktį miegoti ramiai.. Ir, kas man nėra įprasta, palikau viską kaip yra, patikėjusi ir net nepamatavusi temperatūros.
Tada pasitariau su tėčiu dėl savo sveikatos. Visą rytą praleidau naršydama internete ir skaitydama apie stabligę. Jei aš dar abejojau, tai savo dideliam džiaugsmui, buvau priversta važiuoti skiepytis nuo stabligės dabar pat. Vaikystėje, kad ir sugydavo žaizdos nesunkiai, bet, tikriausiai, buvau skiepyta. Sutarėme, kad nuvažiuosime iki vakarykščio muziejaus ir ten pasiklausime. Nes.. jie juk turėjo defibriliatoriaus ženkliuką. O man tai asocijuojasi su medicinos punktu. Reikia pastebėti, kad Danijoje daugybė viešų vietų, muziejų, kempingų ir pan. turi defibriliatoriaus taškus ir aiškias nuorodas, ką tokiu atveju daryti.

Susipakavome ir išvykome. Kai atvykome į muziejų, radome nepaprastą pagyvenusią moteriškę. Ji ne tik mokėjo angliškai ir suprato, ko man reiktų.. Bet.. Paskambino į Padborgą, užrašė pas daktarą, pasakė, kiek kainuos ir kad būtent tiek man reikia turėti grynaisiais. Į polikliniką reikėjo nuvykti iki 13tos valandos. Nuostabiai gera pajusti tokį rūpestį..
Iki Padborgo sako 3km, dar liko kiek daugiau nei valanda iki 1os, turėtume suspėti. Pasižiūrėjau į žemėlapį ir parinkau kelią. Tokį absoliučiai netinkamą.. Vienas buvo pažymėtas kaip egzistuojantis dviračių maršrutas, bet ilgesnis, o kitas trumpesnis. Sakau bandom važiuoti juo, juk Danijoje turėtų būti dviračių takų.
Ir tikrai važiavome dviračių takais, kol pervažiavome geležinkelį. Bet.. už jo mūsų laukė didelis automobilinis kelias be jokio tako. Visi važiuoja 70km greičiu, ir mes su savarankiška vyresnėle turime sugebėti laikytis visai pakraštyje. Kai tik radau išsukimą, sakau sukam, bet trumpai pavažiavę pro kažkokius sandėlius, ir krūvą lenkiškų sunkvežimių vis tiek turėjome sugrįžti į tą patį kelią. Net lengviau atsipūtėme, kai tolumoje pamatėme dviračių taką. Neužilgo pasiekėme reikiamą kvartalą. Bet, kad čia yra poliklinika suprasti užtruko, iš pradžių net pravažiavome. 🙂 Tiesiog nedidelis namukas, nėra milžiniško žmonių judėjimo ar mašinų srauto. Tiesa, yra rodyklė, kurią buvome pražiopsoję.
Šeimyną palikau laukti lauke, o pati užėjau į vidų. Registratūra man buvo daug panašesnė į didesnės įstaigos priimamąjį su pora sekretorių ir nieko panašaus į lietuvišką vaizdą. Viena registratorė nežinojo, ką su manimi daryti, bet kita nugirdusi sako, ai čia dėl jūsų skambino! Sakau taip taip. Sako, tai jūs turėjote atvažiuoti 13:00, dabar gali tekti palaukti. Nieko sakau, palauksiu. Aš buvau supratusi, kad reikia atvažiuoti iki 13tos nes po to.. gal nebedirba ar pan.. Bet, kai visi kalba negimtąja kalba tokių nesusipratimų neišvengsi..
Pasiteiravo, ar turiu mėlynąją draudimo kortelę. Man tai nuskambėjo kaip kažkas tokio.. Sakau ne, ir tik jau sugrįžusi supratau, kad tai ta pati mūsų turima Europos medicinos išlaidų kortelė.. Dabar jau kitam kartui žinosiu, kad aš turiu “Blue insurance card“. Bet sakau, turiu sveikatos draudimą, tai dabar sumokėsiu, o Lietuvoje man turėtų grąžinti išlaidas. Nors giliai viduje labai abejojau ar man grąžins pinigus. Buvau šventai įsitikinusi, kad Lietuvoje stabligės skiepas mokamas. Bet vėliau pasitikrinau, kad nuo ne taip ir senai stabligės skiepas nemokamas ir Lietuvoje! Taigi, jau grįžę registravome žalą ir dabar laukiame, kas bus. 🙂

Gana greitai mane užregistravo ir nusiuntė į priimamąjį. Nuostabi patirtis. Vokietijoje buvome milžiniškoje miesto ligoninėje, tai tokio didžiulio skirtumo su Lietuva nebuvo. O čia, tarsi svečiuose, padėta įvairiausių skaitinių, sofos su stalais, žaislai vaikams. Tikriausiai, jei lankytumėmės Lietuvoje privačiose klinikose būtų taip pat. Bet nuo tos paprastosios poliklinikos skiriasi be galo.. Ir žmonės laukiantys.. jie tokie ramūs, su šypsenomis, kalbasi vienas su kitu, juokauja.. Apie Daniją kalbant, ypač, kaip apie laimingiausią Daniją, naudojamas terminas hygge. Kas reikštų kažką panašaus į jaukią aplinką, džiaugimąsi gerais dalykais ir bendravimą su mielais žmonėmis. Man atmosfera šiame laukiamajame turbūt ir buvo tas momentas, kai galėjau stebėti jų hygge. Tiesa, mano pačios būsena labiau priminė nekantrauju/bijau/kas dabar bus/ką daryti/kur pasidėti/ko tikėtis mišrainę ir vargiai derėjo prie aplinkos. Tai aiškiai leido suprasti, kad net jei Lietuvoje mes tikrai galime sukurti tokią pačią aplinką, bet žmonės vis tiek bus kitokie..
Kartas nuo karto pasirodydavo daktaras, taip pat ramus, neskubrus, šiltai jautriai bendraujantis ir juokaujantis. Kol išsižiojusi į visus spoksojau, pro kitas duris pasirodė moteriškė ir kažką pakvietė. Niekas nereagavo. Pakvietė dar kartą.. Ir staiga suprantu, kad ko gero ieško manęs. Toks privalumas, kai turi labiau lietuvišką nei tarptautinį vardą. Beje, kviečia čia vardu, o ne pavarde..
Patekau į procedūrinį. Daktarė ar sesutė, kas bebūtų buvusi, kalbėjo idealia anglų kalba, turtingu žodynu. Ir nebuvo nė momento, kai kuri nors ko nors nesuprastume.. Gera, labai.. Tokio žmogiško, šilto, neskubraus bendravimo medicinos įstaigoje nepamenu, kada būčiau patyrusi.. Nors tikrai tiek mes, tiek vaikai turime puikias daktares ir negalime skųstis.. Bet kažkas vis tiek yra vos vos kitaip.. Sunku net pasakyti kas, gal tai net ir mūsų pačių jausmai, kai žinai, kad sėdėjai valandą laiko, ir už durų dar laukia krūva vėluojančių..
Čia tuo tarpu ir mane išklausė, ir pasidomėjo kur kritau, ir ar galiu toliau važiuoti, ar netrukdo.. Nors tikrai neprivalėjo to daryti.. Patvirtino, kad pasiskiepyti tikrai gera mintis. “Abi nutarėme“ (čia irgi toks gana retas atvejis, kai gali kartu dalyvauti sprendime), kad žaizdai nieko daryti nebereikia, ji jau apdžiūvusi.. Ir net surado pleistrų.. Turėjo tik du, būtų ieškojusi ir daugiau, bet sakau užteks.. Pleistras toks, kokio gyvenime nebuvau regėjusi.. Žmonės kalba, kad ir Lietuvoje jau yra tokių, net buvo kažkoks konkursas, kur kažkas neteisėtai prisipirko ir panaudojo tokių pleistrų.. Nežinau.. Bet mano gyvenime tai buvo ypatingas atvejis.. Parinko man pakankamai didelį silikoninį pleistrą, kad uždengtų visą nubrozdinimą, net menkutes žaizdutes. Su juo galėsiu būti 3-5 dienas. Jis prisitaiko prie rankos ir.. ir svarbiausia!.. neprilimpa prie žaizdos.. be galo bijojau nuplėšti praėjus tam laikui, bet jis nuostabiai nulipo, palikęs visus šašiukus ant mano rankos, sugėręs krūvą pūlių. Ir nė karto nei miegant, nei važiuojant man netrukdė, netempė plaukelių ar žaizdos.. Dabar tikrai ieškosime tokių pleistrų Lietuvoje, kad kitą kartą į kelionę galėtumėm jų pasiimti. Kitą pleistrą įdavė į kelionę. Saugojau jį, kaip savo akį.. 🙂

Paskiepijo nuo stabligės, pasakė, kad ranką gali paskaudėti, bet tiek šlapinti, tiek saulėje laikyti galiu. Ir dabar būsiu rami dėl stabligės 10 metų. Puikumėlis! Rankos, beje, neskaudėjo. Net buvau pradėjus jaudintis, ar skiepas suveikė, kad tos rankos neskauda.. 🙂
Nuėjau susimokėti, kol mokėjau, atbėgo mažylė pas mane į vidų, nes buvo matyti pro atidarytas duris. Tai įdavė jai kramtomosios gumos, o tuo pačiu ir sesei. Jos taip nudžiugo, kad dabar norės jog aš čia lankyčiausi dažniau.. 🙂 Išėjusi iš poliklinikos švytėjau, kaip kokį pinigėlį radusi. Bet reikėjo tęsti tolesnius kasdieniškus reikalus. Pirmiausia nuėjau į parduotuvę, pripirkau valgyti porai dienų. Tada nupėdinau link bankomato, išsiėmiau daugiau grynųjų, nes jų čia prireikia. Galiausiai prisiminėme, kad reikia paieškoti dviračių taisyklos.
Internete buvo net adresas taisyklos šiame mieste, bet toje vietoje nieko nebebuvo. Nusprendėme užsukti kur nors paklausti.. Senamiestyje gyvybės buvo nedaug, tad užsukau į NT agentūrą. 🙂 Ir, puikumėlis, ten be darbo sėdėjo 3 konsultantai, vienas kurių man pagelbėjo. Net žemėlapį atspausdino. Ačiū! Blogiau tai, kad nei šiame mieste, nei artimiausiuose dviračių parduotuvės ar taisyklos nėra. Artimiausia už daugiau nei 20km. Gerai, kad bent jau į tą pusę, kur važiuojame..
Atrodė, kad viską, ką tik galėjome išpešėme iš rūpestingojo Padborg’o. Sėdome ant dviračių ir nuvažiavome savo aštuntuoju keliu tolyn. Gera vėl važiuoti takais tolyn, kai viskas neblogai. Takas už miestelio vėl pasuka per žaliuosius plotus ir tampa neasfaltuotas, kartais net labai siauras. Bet mums smagu, kai aplinkui gamta, tad skųstis tikrai nėra kuo. Kelias išnyra prie kelio. Vėl asfaltas. Bet.. prasideda kalneliai. Jie nestatūs, neaukšti, bet ilgi.. Kol mes su vyresnėle užmynusios mėgaujamės smagiu riedėjimu žemyn nuo kalno, tėčiui tuo tarpu nelengva. Kol galiausiai tėtis su mažyle atsilieka ir mes pametame juos iš akių.
Stovime su vyresnėle prie šviesoforo ir laukiame. Laikas prailgsta, tikiuosi tik mano galvoje sukasi nerimo kupinos mintys. Baisiausias vaizdinys, kad gal važiavo, nepavyko sustabdyti su vieninteliu stabdžiu ir kur nors rėžėsi, o mes vietoje to, kad padėtumėm, va čia dabar stovime. Sunku buvo kantriai išlaukti. Tik apsisukome važiuoti atgal, kaip, mūsų dideliam džiaugsmui, išniro iš už posūkio tėtis su mažyle! Pasirodo tėtis pasielgė nuostabiai atsargiai ir į pakalnę dviratį nusivarė. Tikras važiavimo dviračiu malonumas – į kalną užmini, o žemyn nusivedi dviratį pėsčiomis..
Už Smedeby kelias stačiu žvyrkeliu nusileidžia žemyn, po to dar statesniu žvyrkeliu staigiai užkyla į viršų. Kas sakė, kad Danijoje nėra kalnų, mums jų daugiau nei pakanka. Susiderinome tolesnį veiksmų planą. Aš važiuoju priekyje ir pamačiusi pilnesnį vaizdą rėkiu atgal tėčiui ar važiuoti, ar nuokalnė per staigi. Savotiškas važiavimas, ir dar reikia pasikliauti mano žodžiais.. Taip pasiekėme Kollund Skov mišką. Kelias pasidarė visiškai miško keliukas, neskirtas automobiliams. Kai tik galėjome važiuoti – buvo labai gera, ir vėsu, saulė nekaitina, ir gražu. Čia prasidėjo kitokios atrakcijos – milžiniškos balos ir purvynai ant tako. Vyresnėlė – ji važiuoja pirma – pervažiuoti nedrįso, nulipo nuo dviračio ir maknojome per purvyną vesdamiesi dviračius. Antrąjį įveikti pasirodė sunkiausia. Ten ir užversta medžių, ir atrodo, kad galėtum įklimpti vos ne iki kelių. Net suabejojau ar mes nepaklydome, bet tikrai buvome savo take. Pasiuntėme mažylę su vyresnėle pakraštėliu palei kalną. Vyresnėlė besirūpindama nuslydo į purvyną ir baisiausiai nusiminė, kad išsipurvino kojines (buvo su basutėmis). Mažylė išsigando ir niekur nebėjo, kol tėtis jos sėkmingai nenuvedė į kitą pusę. Užtat tėtis išsimaudė purve iki kulkšnių varydamas pirmuosius dviračius. Man pasisekė labiausiai, kadangi visi jau išbandyti keliai pasirodė blogi, pasirinkau likusį pakraštį. Tai per medžius eidama likau visai apyšvarė.. Tik.. ne mano dviratis, kuris beveik iki pusės rato įklimpo į purvą ir ištraukiau tik su tėčio pagalba. Kažkaip per mažai keliaujame pėsčiomis ir braidome per purvą, tai mums buvo nevisai malonus įvykis. Pasirodo tikrai nesame pratę susidoroti su tokiais iššūkiais. Tada nusprendžiau važiuoti pirma, įsibėgėju ir lekiu per purvyną, o pabaigoje šaukiu, kad man pavyko ir gali važiuoti sekantis. Tiesa, kiti buvo jau mažesni. Purvynų pabaigoje radome tokią įkalnę, į kurią man net nepavyko užsivaryti dviračio. Užstrigau ir niekaip nepajudu pirmyn. Tik dviese užstūmėme. Užsistūmus ant statumos kelias pasidarė daugiau mažiau lygus ir galėjome pavažiuoti. O kaip gera yra tiesiog važiuoti. 🙂
Taip pasiekėme vietą, iš kurios atsiveria vaizdas į Baltijos jūros įlanką. Labai gražu! Nuo čia laukė dar viena puiki plokštikalnė. Į kurią dviračius užsivarėme ir nuo kurios žemyn nusivedėme, tik viršūnėje kurį laiką galėjome važiuoti. Sunku pasakyti ar čia šiandien mes labiau važiavome ar vaikščiojom pėsčiomis per lygiąją Daniją.. 🙂

Galiausiai išvažiavome į pajūrį ir pakelės asfaltuotus takus. Pavažiavome visai netoli, ir kai pamačiau pigesnį iš kempingų Kollund miestelyje paklausiau šeimynos ar stojam? Visi vieningai nudžiugo – o taip stojame! Kempinge mus gražiai priėmė ir taip gana anksti įsikūrėme kempinge. Kad ir kaip man patiko vakarykštėje poilsiavietėje, vis tik įprasta kempingo aplinka atrodė kaip kurortas. Mergaitės nuėjo į žaidimų aikštelę, o mes gaminti pietų ir statyti palapinės.
Pirmieji nerimo ženklai pasirodė jau mums valgant. Vyresnėlė nelabai galėjo ką nors suvalgyti. Man irgi nelabai sekėsi, tai vis dar galvojau, kad gal nieko baisaus, gal labai nuvargome.. Tėtis su mažyle jau seniausiai pavalgė ir išėjo, o mes su vyresnėle sėdėjome ir iš lėto kąsnis po kąsnio su ilgomis pertraukėlėmis bandėme pavalgyti. Pavalgius vyresnėlė vėl nuėjo į žaidimų aikštelę pas sesę, bet neužilgo labai pavargusi grįžo ir prigulė. Sako vėsoka.. Šį kartą aš jau skubėjau išsitraukti termometrą. Paguldėme į palapinę, užsegėme. Termometras rodė apie 38C. Įskaitant tai, kad, kai vėjas pučia, mūsų termometras į kaktą turėtų rodyti mažiau.. situacija šiaip sau.. daugiau negu šiaip sau.. Įkyriai klausinėjau vyresnėlės ar jau nebešalta.. Su viltimi, kad daugiau temperatūra nebekils.. Dabar atminty iškilo ir rytinis šaltis, gali būti, kad šiandien visą dieną ji važiavo su temperatūra. Prisiminėme ir keistus jausmus pilve nuo pat išvykimo iš Lietuvos. Kai tik atsiguldavo ant pilvo skaityti palapinėje vis pradėdavo pykinti. Galvodavau, gal persitempė pilvuką.. Gal nuo važiavimo mašina išlikęs pykinimas.. Bet tikriausiai visa tai jau buvo pilvo viruso ar bakterijos ženklai.. Nors ir turėjome preliminarią temperatūros versiją, bet iš tikrųjų nebuvau tikra dėl priežasties.. Gal dėl sporto, bet lyg niekad nesiskundė, kad pervargus.. Gal dėl saulės, nes žaidimų aikštelėje plieskia saulė.. Jokių kitų aiškių simptomų nematyti.. nekosėja, nečiaudo, nevemia, neviduriuoja.. Tuo tarpu vyresnėlė tarstelėjo, kad neprisimena, kada taip sunkiai sirgo.. O siaube..

Kad nebūčiau be darbo, nuėjau į kempingo registratūrą pasiklausti, kaip mums sugrįžti į Tonder visuomeniniu transportu ir atsivaryti automobilį. Mergaitė pradėjo ieškoti autobusų tvarkaraščio, kurį kaip tyčia buvo sunku rasti. Kol atėjo vyresnis vyriškis. Jis prisėdo prie kompiuterio.. sako trys valandos kelio su trimis persėdimais. Su dviračiu beveik greičiau, tik 50km. Atspausdino man. Po to padvejojęs sako, o kodėl jūs klausiat, ar kas nors serga? Taip, sakau, dukra susirgo. Kiek metų – 7. Maža dar sako, niekad nežinai su tokio amžiaus vaikais, artimiausia ligoninė toli Aabenraa mieste. Pagalvojo ir sako aš nuvešiu, tik už gero pusvalandžio, kai baigsiu darbą ir pavalgysiu. Akyse suspindo ašaros, šiandien tiesiog neapsakomo žmonių gerumo diena. Bet sakau, jei viskas bus gerai.. Sako, taip suprantu, jei viskas bus gerai, tai kaip ir per daug. Bet po pusvalandžio atvažiuosiu, kuri jūsų vieta. Pasakiau numerį ir nuskriejau iki palapinės. Tėtis puolė ruoštis kelionei automobiliu, susirinko visus dokumentus, raktelius, žemėlapius.
Netrukus atvažiavo ir jis pats su žmona ir automobiliu, kuris važiuosite klausia. Tėtis įlipo į automobilį ir likau kuriam laikui viena su vaikais. Mažylė susirado nepakartojamą užsiėmimą – stebėti netoliese įsikūrusį kūdikį. Su tokiu tikru mažo vaiko smalsumu ir drąsa eiti žiūrėti iš arti, labai arti. Visas tas porą valandų, kol laukėme grįžtant tėčio ji ramiai ir pralaukė. Aš tuo tarpu stypsojau prie palapinės, kol vyresnėlė snausdavo ar palydėdavau į tualetą, tuo pačiu naršydama internete apie galimas priežastis, eigą ir pasekmes.. Nežinau, kaip mano mama atlaikydavo visus mano sirgimus dar tais laikais, kai nebuvo interneto.. Norėčiau kažkaip paprasčiau žiūrėti į viską.. Baltai pavydžiu toms mamoms, kurios tiki savo vaiko imuniteto galia.. Kurios gali ramiai slaugyti ir širdyje būti ramios, kad tereikia truputėlio rūpesčio, kantrybės ir vaikas ligą įveiks.. Aš tuo tarpu krūvą laiko išnaudoju įvairioms technikoms įveikti komplikacijų ar baisumų vaizdinius.. Ir tai, turbūt darau be galo neefektyviai.. O dar kaip visada pagalvoju, kad kas tai bebūtų, ateityje turi užsikrėsti ir mažylė.. Tai ateitis atrodė nelabai šviesi.
Bet kažkaip laikas bėga, ir netrukus grįžo laimingas tėtis. Dviese visada jaukiau ir saugiau.. Ir man trūko to optimistiškesnio požiūrio, kuris dažnai atsveria manąjį. Kempingo šeimininkai, jau buvau išsiaiškinusi iš lankstinuko, kol tėtis važinėjosi, buvo be galo rūpestingi. Ir kalbino, ir juokavo, ir net palaukė ar tikrai pavyks sėkmingai užsivesti automobilį. Dabar galima buvo jaustis saugiau, jei labai pablogėtų, galėtume nuvežti į ligoninę. Palikome automobilį už kempingo ribos, kad net naktį galėtumėm juo pasinaudoti, nes vartai tuo metu rakinami. Dabar beliko tik slaugyti ir su viltimi laukti pagerėjimo.
Naktis praėjo ramiai.. Visi miegojo.. Aš kas porą valandų paskaičiuodavau vyresnėlės kvėpavimą ir pagal jo dažnumą sprendžiau apie temperatūrą.. Mano džiaugsmui kvėpavimas nedažnėjo, vadinasi temperatūra daugiau mažiau stabili. Bet vyresnėlės kalbėjimas per miegus bei vartymasis liudijo, kad temperatūra ne tokia ir maža.
Taip atėjo rytas.. ir.. dviračių kelionės pabaiga.. Daugiau važiuoti dviračiais nesiryžome – per daug neaiški buvo mūsų visų sveikatos padėtis.. Sirgome pakaitomis visą laiką, kol buvome Danijoje.