Dviračiu per Daniją. Antroji diena.

liepos 14, 2016 autorius Mama

Graži ilga diena su puikiu muziejumi pabaigoje.

Atsibudome gegutei kukuojant ir garsiai plasnojant aplink stovyklavietę. Kol atsikėlėme ir susikrovėme daiktus atėjo ir vidurdienis. Nors vaikai metais ūgtelėjo nuo pernai kelionės, bet mūsų krapštymosi greitis nė kiek nepakito.

Oras puikus – šviečia saulė, šilta, beveik karšta. Automobilinis kelias tiesus, lygus tik važiuok ir džiaukis.

Pavažiavus kokį kilometrą vyresnėlė pradėjo skųstis, kad jai tirpsta kairė plaštaka.. Pasiūlėme pamankštinti. Lyg ir geriau, bet vis tiek tirpsta.. Sugalvojome, kad gal reikia atlaisvinti laikrodžio dirželį. Atlaisvinome. Lyg ir geriau. Pavažiuojame dar puskilometrį, pasirodo vis tiek tirpsta..

Stojame, pasiūlome atsisegti pirštinę ir pamankštinti. Važiuojame toliau, atsegta pirštine lyg ir geriau, bet už puskilometrio ir vėl tirpsta.. Vėl stojame, nusegame laikrodį iš viso. Lyg ir geriau.. Važiuojame tolyn.. Už puskilometrio pradeda tirpti dešinė plaštaka. Stojame, vyresnėlė atsisega dešinę pirštinę.. Važiuojame tolyn viskas su tirpimu lyg ir pagerėjo.. Didžiukė bando pamankštinti, kol pamiršta bėdą iš viso..

Staiga prisimena, kad kažkaip keistai skauda kaktą.. Stojame, gal spaudžia šalmas. Pastumdome, palaisviname, patvirtiname.. Lyg ir nieko.. Važiuojame toliau..
Jaučiuosi labai nekaip, man labai nepatinka tokie nesuprantami dalykai, atsiradę nežinia iš kur.. Juk toli gražu ne pirmą dieną važiuoja dukra tiek su tokia pačia apranga, šalmu, tiek su dviračiu.. Kodėl būtent dabar viskas kliūna..

Aplink gražūs vaizdai, puikus kelias. Tik staiga už posūkio pasirodo žvyrkelis. Turbūt tie 3% neasfaltuoti..

Dardame žvyrkeliu, visai nieko.. Tik suprantu, kad kai įsidėjau laikrodį, pamiršau ant nugaros nustumti rankinę.. Ir ji man labai trukdo.. Važiuoju toliau, bet rankinė vis neduoda man ramybės. O jei taip imčiau ir nustumčiau ant nugaros važiuodama? Ne, sako protas, labai kraiposi vairas, pavojinga, reiktų pakentėti. Važiuoju toliau, bet taip labai norisi tą rankinę nustumti ant nugaros.. O jeigu taip ėmus ir pabandžius, juk visai nieko dabar tuo žvyrkeliu einasi. Ryžausi. Paleidžiu vairą viena ranka, ja nustumiu rankinę ant nugaros. Na va, pavyko, jau čiumpu vairą ir antrąja ranka! Tik.. staiga pajaučiu, kaip dviratį sumėto ir jis pradeda slysti, griūti. O kartu su juo ir aš čiuožiu ant šono.. Jaučiu, kad su kiekvienu centimetru mano alkūnė virsta vis didesne marmalyne.. Bet niekaip nustoti čiuožti žvyru nepavyksta.. Pajaučiu kaip sunkus dviratis galų gale užvirsta ant mano kojos ir aš sustoju. Guliu sau vidury kelio ir laukiu, kol kas nors išgelbės – nukels tą sunkenybę nuo manęs.

Už poros sekundžių ties manimi sustoja tėtis su mažyle ir nuridena dviratį šalin. Stojuosi. Viskas kaip ir nieko, tik didelė mėlynė ant kojos ir nemenkai nubrozdinta alkūnė.. Su turimomis vandens atsargomis bandome išplauti smulkesnį žvyrą su purvu nuo alkūnės. Vargiai pavyksta. Apipurškiame Octenisept’u su viltimi, kad gal jis kokią bakteriją užmuš, nes padoriai nuplauti neišeina.

Netrukus paaiškėja, kad nukentėjo ne tik mano alkūnė, bet ir tėčio dviračio stabdis. Vėl trūko vienas stabdžio trosas. Aš nenoromis įsiveliu į visiškai bereikalingą minčių srautą, perbėgdamą situaciją vėl ir vėl.. Ir kodėl gi aš negalėjau sustoti, arba pakentėti.. Na, kodėl?
Prisėdame šalikelėje kiekvienas su savo rūpesčiu – vyras susirūpinęs mano alkūne, aš susirūpinusi jo dviračio stabdžiu. Mergaitėms duodame gerti ir valgyti, bet jos vis tiek kiek nusigandusios žiūri į mus. Ar tikrai viskas bus gerai? Tikrai..

Kartais tyloje pasigirsta įvairių svarstymų, gal alkūnę reiktų nuvežti pas daktarą? O gal mums reikia vežiotis stabdžių trosą ir išmokti jį pasikeisti? Aš patikinu, kad vaikystėje ne kartą buvau nusibrozdinusi ir sugydavo, viskas čia gerai. O vyras patikina, kad gali važiuoti ir su vienu stabdžiu, kurį laiką, iki taisyklos. Dar pasėdime.

Laikas keliauti toliau. Pasidžiaugiu, kad kol kas niekas nepravažiavo pro šalį ir galėjau ramiai atsigauti. Lipame ant dviračių ir už kelių šimtų metrų baigiasi žvyras vėl prasideda puikus asfaltas. Galvoje vėl šmėkšteli mintis.. na kodėl negalėjau dar truputėlį pakentėti su tuo savo tašiuku..

Kelias tikrai puikus, automobilių beveik nėra. Rodyklės aiškios, nepalieka mūsų be žinios nė viename posūkyje. Kartais laukų laistytuvai laisto ir kelią. Reikia atidumo ir planavimo, kuriuo metu sausai prasmukti.

Pasiekiame Rens miestelį. Prie muziejaus stabtelime patogiai pailsėti, užkrimsti. Panašu, kad jis nedirba tuo metu, kai mes čia. Atvyksta dar vienas automobilis, sustoja, išlipa vyriškis, apžiūri langus ir vėl išvažiuoja.

Saulutė plieskia, patepame dar kartelį vaikus ir save kremu nuo saulės. Sėkmingai važiuojame toliau, tik po truputi mus pradeda veikti nuovargis. Vyresnėlė norėtų stoti dažniau ir daugiau. Žvilgteliu į telefoną, už 5km turėtų būti suolelis. Sukaupiame jėgas ir iki jo nuvažiuojame.

Suolelis patogus nors ir nelabai tvarkingas. Šalia atvyksta policijos automobilis, svarstome – kas bus? Pasirodo visai čia pat Danijos-Vokietijos siena ir jie tikrina automobilius, o gal kažko ypatingo laukia. Netoli jų automobilio sugenda važiavusi pro šalį jaunuolių mašina. Policinkai išlipa, pasiūlo savo pagalbą ir jaunuoliai pastumti nuvažiuoja atgal. Gražu.

Mes pasistiprinome ir iki miškelio, muziejaus bei nakvynės jau visai nebetoli. Privažiuojame posūkį į mišką. Kelias pavirsta miško keliuku – mes išsukome iš savo maršrutinio aštuntojo kelio. Nepaprastai gera važiuoti per mišką – kvapai, gėlės, čiulba paukščiai. Pasiekiame vieną iš galimų stovyklaviečių šiam vakarui. Vidury miško aptvertas gardelis su vandeniu iš upelio, stalu, pavėsine ir be galo smulkiomis kalvelėmis. Man visai jauki vieta, tokia atrodo ypatinga, kur aplink vaikščiotų gyvūnai. Tėtis prikalbina, kad būtinai nuvažiuotumėm į netoli muziejaus esančią stovyklavietę su vandeniu. Tad paliekame šią ir daugiau nebegrįžtame..

Muziejus. Vidury miško – kalėjimo darbo stovykla. Daug vienodų, gerai išsilaikiusių pastatų. Daug trumpų skirtingų parodų. Daugiausia iš to meto, kai vokiečiai čia kalino “netinkamų pažiūrų“ žmones. Daug įvairių kalinių buities rakandų, prižiūrėtojų uniformų, nuotraukų iš to meto gyvenimo. Naujesnės parodos apie danų misijas įvairiuose karštuose pasaulio taškuose ar kaip įveikti gaisrus, potvynius, kitas stichines nelaimes. Gražiai atkurtos dabartinės užkardos, stovyklavietės.

Beveik kiekviename barake prekiaujama ledais. Po trečiojo aplankyto barako neatsispyrėme pagundai ir mes. Sparčiai artėjo muziejaus darbo laiko pabaiga. Nuskubėjome į apžvalgos bokštelį. Vaizdas puikus, tik lipti baisoka – laiptai siauri ir statūs. Vyresnėlė iš pradžių net nelipo iki galo. Tik vėliau, kai sėkmingai nusileido tėtis su mažyle, užkopėme ir mes abi.

Kol iš lėto nusikabarojome žemyn, pastatą jau beveik rakino. Dar su dviračiais nulėkėme į tualetą. Spėjome, jis dar vis atidarytas. Tokio patogaus tualeto, gali būti, neberegėsime iki ryto.

Už puskilometrio privažiavome kitą stovyklavietę jau su tekančiu vandeniu. Čia ir pasilikome. Radome ne tik vandens, bet ir tualetą, stalą su suolais, laužavietę. Stende buvo parašyta, kad sezono metu čia labai daug žmonių. Leidžiama nakvoti ne ilgiau kaip dvi naktis ir tik mažomis grupelėmis arba pavieniui. Šį vakarą mes čia buvome vieninteliai. Tik daug žmonių praeidavo su šunimis pro šalį, kai kurie visai pro pat palapinę. Netoli Padborg miestas ir žmonės čia vakarais vedžioja šunis. Jautėmės panašiai kaip nakvotumėm miškelyje prie savo namų. Tik saugiau.