Dviračiu per Daniją. Pirmoji diena.

« Žaliuoju taku Aukštadvario regioniniame parke

Dviračiu per Daniją. Pirmoji diena.

13 liepos, 2016 autorius Mama

Iš Tonder iki pirmosios privačios stovyklavietės Holmgaard (8km).

Po prailgusios kelionės iki Danijos išsiropštėme iš automobilio jau gerokai po pietų. Pakeitėme ir maršruto pradžią – vietoje žadėto kaimelio Rudbol pradėjome riedėti nuo lengviau pasiekiamo (taip mums atrodė tuo metu) Tonder. Tokių pasikeitimų ir chaoso netrūko ne tik pirmąją dieną, bet to dar nežinojome.

Į Daniją keliavome gerokai ilgiau nei planavome.. Vietoje vienos nakvynės teko stoti ir antrai Vokietijoje netoli Danijos sienos. Ir nors google žemėlapis teigė, kad važiuosime iki starto vietos 16-17 valandų, kažkodėl joms įveikti prireikė daugiau nei 20ties valandų arba 2,5 dienos.. Na bet atrodė, paskubėsime su dviračiais ir pasivysime tą prarastą laiką. Juk planavome per dieną nuvažiuoti viso labo 20km, o kai mūsų vyresnėlė sustiprės ir pripras, tai jau tikrai turėtumėm nuvažiuoti ir daugiau.. Iš kur tas optimizmas?
Kelionėje džiaugėmės atradę tinkamoje vietoje mums labai mielą kempingą Lenkijoje. Jis galėtų tapti mūsų dažnesne kelionės “į Europą“ stotele.
Danijoje ketinome keliauti 8 ilguoju maršrutu iš Rudbol į Stege. Jis turėjo būti nesunkus, nenuobodus, su galimybe pailsėti keltuose, beveik visas, t.y. 97%, asfaltuotas. Bet kai vidudienį įvažiavome į Daniją prie pat Rudbol sutarėme atkarpėlę nukirpti ir pradėti už 10km esančiame Tonder. Pagal planą ten automobilį ir ketinome palikti, bet tėtis turėjo atvažiuoti su dviračiu iki Rudbol kempingo, kad važiuotumėm visi kartu nuo pradžios..
Važiavome su automobiliu būtinai tuo pat keliu kaip ir turėjome dviračiais. Iš paskutiniųjų bandėme pateisinti savo sprendimą gabalėlį kelio praleisti. Juk čia dviračių tako nėra, vyresnėlei būtų tekę iš pat karto, nė nepripratus, važiuoti automobiliniu keliu.. O va prie Mogeltonder juk jau atsiranda dviračių takas.. Stengėmės važiuoti ir panašiu greičiu, kad “viską“ pamatytumėm. Taip besidairydami atvykome iki Tonder geležinkelio stoties.

Suradome automobilių stovėjimo aikštelę už krūmų, šalia citrininės spalvos palikto Citroen pastatėme savąjį mašiniuką. Jau buvome beketinantys nusikelti dviračius, kai pasipylė liūtis iš vienintelio debesies apylinkėse. Prisiminėme, jog nei patys valgėme, nei vaikais pasirūpinome.. Vėl sulipome į automobilį ir susiradome kažko užkrimsti. Juk alkanų vaikų vežti negalima. Susilpnėjus lietučiui iš to vienintelio pakibusio lietaus debesies, vis tik nusikėlėme dviračius. Susikrovėme šiaip ne taip visus lagaminus, užkabinome ant dviračių, bet išvažiuoti ir vėl nespėjome. Atėjo dar vienas debesis iš niekur. Vėl sušokome į automobilį, kaipgi šlapias pradėsi važiuoti. 🙂 Staiga prisiminėme, kad neturime nė vienos daniškos kronos ir negalime važiuoti nes neturėsime kuo susimokėti už nakvynę. Reikia pasidžiaugti, kad tai prisiminėme dabar, o ne išvažiavę dviračiais iš miesto.. Kol vaikai su tėčiu pasiliko tvarkytis automobilyje, aš nuėjau “tik trumpam“ pasižiūrėti, juk geležinkelio stotyje galėtų būti bankomatas. Stotyje nieko neradau, tada sakau dar trumpam greit nueisiu iki miestelio centro, bet ir ten nieko neradau.. Tada sakau, kad jau tiek nuėjau dar trupučiuką paeisiu, juk turėčiau surasti.. Ir tikrai, už n-tojo posūkio, galų gale, priėjau bankomatą.. Ką tuo metu galvojo šeimyna apie mano “trumpam“ sunku pasakyti.. Jau grįždama už krūmo šūktelėjau, kad grįžau, taip bent pusę minutės manęs teks mažiau laukti nežinioje, kol apeisiu krūmelį.. 🙂

Kol žingsniavau po miestą, tie maži, vietiniai debesėliai nuslinko tolyn ir oras vėl tapo nuostabus – nei per šaltas, nei per karštas. Pats metas išvažiuoti.. jau po 4tos valandos.. tuoj ir naktis nebeužilgo..
Sėdome ant dviračių. Kol apvažiavome pirmąjį krūmą, vyresnėlė iš nuostabos net paklausė ar man viskas gerai. Aš svyrinėjau kaip beržas svyruonėlis. Niekada nesitikėjau, kad priekiniai lagaminai gali taip paveikti mano važiavimą, visada važinėjau tik su galiniais..
Tik kai išvažiavome į tiesų kelią pradėjau apsiprasti su nauja padėtimi.
Trumpai pavažiavome keliu link miesto pakraščio pro cirką ir įsukome į puikų dviračių taką. Čia sugrįžo plačios šypsenos į mūsų veidus – mes važiuojame geru taku, aplink gamta, grynas oras. Netrukus privažiavome pirmąjį tiltą per upelį, geležinkelio pervažą ir siaurą takiuką palei geležinkelį. Drebančiomis kinkomis sėkmingai įveikiau siaurąsias atkarpas.
Likusį kelią iki nakvynės važiavome automobiliniu keliu. Automobilių nedaug, bet vis pravažiuodavo. Labiausiai netikėta, kad nors ir važiavome keliu, didesnį kelią prie Saed galėjome pervažiuoti specialiu, būtent dviratininkams skirtu tuneliu.

Artėjant prie nakvynės vietos, vyresnėlė pradėjo nekantrauti.. O aš svarstyti, kaipgi mes dabar važiuosime, jei negalime nuvažiuoti net 8km nenuvargę. Stabtelėti pailsėti nelabai ir buvo kur, aplink kelias, sodybos, dirbami laukai.
Savo nakvynės vos nepralėkėme nors ir sekiau, kad jau štai už šio upelio turi būti. Bet pasirodo tikrojo ženklo apie stovyklavietę ir nepastebėjau, jis gulėjo taip žemai apačioje, toks nedidukas medinukas “Lejrplads“. Užtat, kokia sėkmė, pamačiau iškabą, kur tarp daugelio ženkliukų puikavosi ir palapinė. Sustojome šalikelėje ir palaukėme, kol privažiuos traktoriuku žolę pjaunantis vyriškis. Čia uždaviau klausimą, kaip man dabar kalbėti ar vokiškai ar angliškai. Ir vietoje atsakymo supratau, jog su manimi kalba vokiškai, bet aš ničnieko, na taip absoliučiai ničnieko nesuprantu.. Net išsižiojau.. Vyriškis sumojęs, kad su vokiečių kalba mano reikalai prasti, perėjo prie anglų ir man net atlėgo. Bent angliškai panašu, kad šiek tiek moku.. Vėliau sužinojome, kad būtent šis regionas, nors ir yra Danijoje, bet apgyvendintas nuo senovės vokiečių. Tad gali būti, kad su mumis kalbėjo tam tikra vietine vokiečių kalbos tarme..
Vyriškis parodė ranka, kur mūsų poilsiavietė, papasakojo, kaip rasti įstaigas, virtuvę ir kiek viskas kainuos. Tada išsiuntė mus įsikurti, pasakęs, kad susimokėsime vėliau ir tęsė darbus lyg niekur nieko.

Šiek tiek pavažiavę atgalios radome didžiulę nušienautą pievą besislepiančią už aukštų medžių, apsuptą jų iš visų pusių. Viduryje laužavietė, tolumoje metalinis gargaras su paletėmis, kur galima slėptis nuo lietaus ar prisėsti. Netoliese ožkyčių gardas mūsų mergaičių džiaugsmui.
Tėtis puolė skubinti mus statytis palapinę, modamas ranka į debesis, kurie taip pas mus ir neatėjo.. Įsikūrę nuėjome apžiūrėti dušų, tualetų, virtuvės. Perėjus per kelią, žingsniavome milžiniškų tankių lapuočių paunksmėje, kol patekome į vidinį sodybos kiemą. Įstaigos gražiai įrengtos prie pat milžiniškos daržinės. Tolėliau yra ir nameliai svečiams. Pirmą kartą atkreipėme dėmesį, kad ūkininko namai dažniausiai sustatyti U arba L formos. Vėliau, kiek važiavome, beveik visi namai tokie patys milžiniški ir su vidiniu kiemu.
Netrukus sutikome ir šeimininką po darbų. Jis pasirodė visiškai kitoje šviesoje, rūpestingai pasiūlė naudotis virtuve, šiltai pabendravo ir pakvietė naudotis kieme esančiu batutu bei išsimaudyti upelyje.

Grįžę į poilsiavietę nuėjome apžiūrėti upelio. Kaip jame maudytis su vaikais sunku pasakyti, nes jis nors ir siauras, bet labai gilus. Kaip tik atplaukė baidarininkai, tai kol jie išsikėlė baidares ant kranto dvi merginos stovėjo įbridusios beveik iki pažastų. Mūsų žvilgsnį traukė ir atplaukusi, be galo skirtinga, šeimyna – šviesus šviesutėlis senstelėjęs danų vyriškis su tvirta jauna juodaode moterimi ir, ko gero, judviejų mulate beveik suaugusia dukterimi. Sunku pasakyti, į ką labiau mes spoksojome, ar į upelį, ar į baidarininkus.
Grįžę į palapinę, baigėme tvarkytis ir, lydimi malonaus paukščių čiulbėjimo, nugrimzdome į miegą.