Paskaitę apie gražiausius Čekijos Punkvos urvus, bent kokį (paprasčiausią) panorome aplankyti ir mes. Kai pradėjome domėtis, paaiškėjo, kad lankomų urvų Čekijoje tikrai ne vienas. Skaitėme tai apie vieną, tai apie kitą, o išsirinkti neatrodė lengva. Tokioje situacijoje geriausias patarėjas – vaikai. Susiradome internete straipsnį su gražiausiais urvais bei jų nuotraukomis ir paprašėme pasirinkti. Pora minučių ir urvas jau išrinktas – Zbrašov aragonito.
Pasitikrinome, kad nors ir visai kitoje Čekijos pusėje, bet mums tiks pakeliui namo. Atvykome prie jų pačioje kelionės pabaigoje. Turbūt per smarkiai atsipalaidavome ir prie urvų atkulniavome visai nepasiruošę.. Gerai, kad bent pasižiūrėjome darbo laiką. 🙂
Pirmiausia išsiruošėme iš kempingo su automobiliu, nors pėsčiomis tebuvo keli šimtai metrų iki stovėjimo aikštelės, kurioje už dieną palikome visai nemenką pinigų sumą.. Tada pasirodė, kad nuo tos stovėjimo aikštelės urvai bene toliau, nei nuo kempingo.. O bežingsniuodami prisiminėme, kad baigėsi mūsų grynieji pinigai. Miestelis neatrodė labai didelis, ir nežinia ar gali kas nors priimti kortele.. Visa laimė, tėtis išgelbėjo mūsų laiką, pasiūlęs bent nueiti pasižiūrėti, gal gi priims tas banko korteles.
Užkopėme į kalvelę, kur įėjimas į urvą. Atrasti urvą visai nesunku – visur aiškios rodyklės pėstiesiems. Atsistojome į lėtai judančią eilę ir kantriai laukėme. Štai jau ir paskutiniai prieš mus žmonės, tuoj mūsų eilė.. Bet.. kai tik priėjome prie pat kasos – kilo milžiniškas sujudimas. Iš pradžių niekaip negalėjome suprasti, kodėl mums neparduoda bilietų, kas vyksta.. Kol po kelių minučių kasininkas grįžo ir angliškai paaiškino, kad urvuose (o taip pat ir kasoje) dingo elektra. Žmonės, kurie spėjo įsigyti bilietus, eis į urvus su žibintuvėliais, o tų be bilietų likimas nežinomas.. Mūsų didžiam džiaugsmui tik pavyko paklausti ar priima korteles, ir pasirodo jas priims! Jei, žinoma, atsiras elektra.. Milžiniškas palengvėjimas, kad nereikia eiti ieškoti bankomato. Ir tik tada galų gale galėjome aprimę atsakyti į visus vaikų klausimus – “kada eisime“, “kodėl neveikia kasa“, “kada valgysim“ ir kt.
Išlydėdami grupę pastebėjome, kad jie visi apsirengia striukes. Puikumėlis.. Mes tokią karštą dieną visai pamiršome, kad urvuose šalta ir neturime anei jokios drapanėlės apsigaubti.. Bet likimas dar kartelį mūsų pasigailėjo – šie urvai patys šilčiausi Čekijoje. Jų temperatūra kiaurus metus 14-16C. Aš išsiderėjau iš tėčio kuprinę (vis šilčiau), o mažylę sutarėme nešti apgaubę rankomis, jei jai bus šalta. Kol svarstėme visus variantus netikėtai atsirado elektra ir eilė pajudėjo.
Dar truputėlį luktelėjome, kol susirinko grupė žmonių ir iškeliavome žemyn į šaltį, drėgmę (90%) ir tamsą. Kai ant galvų pradėjo kapsėti, o po kojomis žliugsėti paaiškėjo, kad ir apavas mūsų visai netinkamas. Vietoje basučių mielai vaikams būtumėm įsiūlę botus.
Pačioje pradžioje urvas visai paprastas – tiesiog išgraužta uoliena be stalaktitų ir stalagmitų. Bet netrukus akį patraukė “kalafiorų“ lubos – pirmoji pažintis su aragonitu. Kuo toliau, tuo labiau kristalų daugėjo ir urvas gražėjo. Patys didžiausi aragonito stalagmitai žavėjo ugnikalnio forma. Urvo pabaigoje šiek tiek skulptūrų ir kalnakasių įrankių.
Ekskursija neprailgo ir (kokia laimė) mergaitės nesušalo, arba net jei ir sušalo, tai neišsidavė.
Išėjus į ryškią dienos šviesą jautėmės kaip kurmiai, kol akys apsiprato. O oras atrodė toks karštas kaip pirtyje. Nukeliavome prie čia pat esančios terminių vandenų gydyklos. Per tas porą minučių gerokai spėjome įkaisti, tai atsigaivinimui sukirtome po porciją ledų. Įsigijome ir tradicinių čekiškų vaflių lauktuvėms, iš kurių pusę sušveitėme tuoj pat.. Panašiai, kaip Mikė Pūkuotukas nešęs dovanų puodynėlę medaus..
Daugiau apie Zbrašov urvą ir kitus Čekijos urvus:
http://www.jeskynecr.cz/en/caves/zbrasov-aragonite-caves/
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą