Kaip tik tuo pačiu metu Lietuvoje virte virė aistros dėl Anykščių medžių lajų tako. Jis buvo ką tik atsidaręs, prie jo driekėsi milžiniškos eilės, o internetinė erdvė mirgėte mirgėjo nuo įvairiausių komentarų. Pasidavę masinei nuotaikai nusprendėme medžių lajų taką aplankyti ir mes. Ketinome nenusižengti savo taisyklei, ir jei keliaujame po Čekiją, surasti medžių lajų taką Čekijoje. Radome – Lipno medžių lajų taką. Bet kad ir kaip žiūrėtume, jis mums buvo visai nepakeliui ir per toli. O vokiškasis – tikrai čia pat. Ilgai diskutavę, pasidavėme reklamai ir išvykome aplankyti tuo metu ilgiausio pasaulyje medžių lajų tako netoli Čekijos sienos, bet jau Vokietijoje.
Tiesiausiu keliu per Šumavos nacionalinį parką neilgai trukus pasiekėme Čekijos-Vokietijos sieną.
Reikia pripažinti į Vokietiją įvažiuoti buvo labai smagu. Gal jau buvome pasiilgę Vokietijos po kelionės dviračiu? Pažįstamos įprastos rodyklės, suprantami žodžiai, geresni keliai.. Nė nepastebėjome, kaip atsidūrėme prie didžiulių rodyklių į parkingą.
Bet tų stovėjimo aikštelių tiek daug, kad nežinia kurią pasirinkti. Į vieną jų rinkosi automobiliai, vėliau paaiškėjo, kad būtent šią ir mums reikėjo pasirinkti. Visos artimesnės aikštelės jau buvo sausakimšos ir uždarytos. Besišypsanti moteriškė-eismo reguliuotoja, mus nukreipė grįžti. Iš stovėjimo aikštelės, pėsčiomis per mišką 400m iki medžių lajų tako pradžios. Šiltą dieną pavėsingas takelis pasirodė visai smagus.
Kai priėjome tako pradžią mus pasitiko minios žmonių. Kantriai atstovėjome ilgą eilę į tualetą ir jautėmės pasiruošę įžengti į medžių pasaulį. Bilieto kaina nepasirodė labai draugiška, na bet juk vienintelį kartą čia atvažiavome.
Už bilietų kasų takas pradėjo palengva kilti, o mes laviravome tarp abiejų mergaičių poreikių. Vyresnėlė kaip tik šiuo metu įsitikinusi, kad viskas, kas virš žemės yra nepatikima ir jūrininko žingsniu, tarsi siūbuojančiame laive, iš lėto slinko pirmyn. Tuo tarpu mažylė strikinėjo, bėgiojo ir atrodė pasirengusi stačia galva nerti į mišką žemyn.
Bet šis medžių lajų takas nėra tiesiog takelis pasivaikščiojimui, jame pilna atrakcijų. Ir neužilgo vaikščiojimas tapo tik antraeiliu dalyku. Dėmesį patraukė miško scena su žvėrių skulptūromis ir pėdomis, medžių, vabalų, paukščių aprašymai, kliūčių ruožas.
Mergaitėms labai patiko sukti vandens apytakos ratą. Vėliau, kai vyresnėlė mokėsi mokykloje apie vandenį, paklausiau iš kur ji prisimena. Ji patikino, kad įsidėmėjo būtent eidama šiuo medžių lajų taku. Matyt adrenalinas padėjo įsiminti informaciją. 🙂
Mergaitės tinkle virš “bedugnės“ prigulė “pailsėti“. Suaugėlių daug norinčių prigulti nebuvo, tai tik palydėdavo mergaites šypsenomis ir akimis.
Už antrosios kliūčių atkarpos takas leido atsipūsti ir po truputį kildami priėjome milžinišką “kiaušinį“.
Jis “apvyniotas“ ratuku aplink augančius senus medžius ir kyla taip pamažu, kad beveik nesijaučia jog lipame į kalną.
Labai įdomu lipant skaityti stendus apie būtent tame medžio “aukšte“ gyvenančius padarus. Kiaušinio viršuje erdvi apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria vaizdas į puikias apylinkes.
Nulipę nuo kiaušinio atsidūrėme prie pat išėjimo iš medžių lajų tako.
Bet tai tikrai ne viskas, ką čia galima pamatyti. Yra geologinis kampelis, botaninis parkas ir zoologijos sodas. Spėjome aplankyti tik geologinį kampelį, kuris prie pat išėjimo ir gabalėlį erdvaus gyvūnų parko.
Užsukome pasigrožėti paukščių nameliu, vilkų žaidimais, o pietavome šalia ramiai žolę rupšnojančio briedžio.
Labiausiai gailėjomės tik, kad laiko taip mažai ir dar laukia kelionė “namo“.
O atgal važiuoti pasirodė nepaprasta – pakliuvome į spūstį, kurios kilmės nežinome iki šiol. Bet vargais negalais alkani ir nuvargę jau sutemus pasiekėme savo palapinę.
Medžių lajų take ir jo apylinkėse praleidome 5 valandas, bet mielai būtumėm išbuvę ir 10. 🙂
Daugiau apie medžių lajų taką:
http://www.baumwipfelpfad.bayern/bayerischer-wald-en/
http://twistedsifter.com/2012/11/worlds-longest-tree-top-walk-bavarian-forest-national-park-germany/
Gyvenimas palapinėje 
Parašykite komentarą